Rašymai

(pasaka lietuvių liaudies motyvais rašyta Žaliažolė.lt vykusiam pasakos konkursui, kurio tema buvo tokia pati, kaip šios pasakos pavadinimas. )

Ilgai niekam šios istorijos nepasakojau, bet kai pajutau, jog Giltinė šmirinėja apie mano langus, nutariau ją užrašyti, idant ateities kartos žinotų, kas dėjosi tais laikais, kai žmogus buvo neatskiriamas nuo gamtos, gamta – nuo paslaptingų būtybių, o šios – nuo žmogaus.
Seniai seniai Lietuvos apylinkės knibždėte knibždėjo laumių. Būdavo, žmogus bijai išlįsti iš trobos saulei leidžiantis ar kylant, kai laumės iš visų pašalių lenda ir drąsiai vaikščioja po miškus, palaukes, paežeres ir pakalnes saulei jau nusileidus. Žmonės kalbėjo, kad tos gražios mergelės, laumės, įsigudrino naktimis į namus įsigauti, doriems padėti, o nedorėlius nubausti. Tad nutariau paspęsti tokiai viešniai spąstus. Pasidirbau staktą su skyle, iš kurios išėmiau šakos gabaliuką. Saulei pasislėpus, girdžiu, kaip priemenėj kažkas krebžda. Nutirpau visas ir laukiu, kas bus. Staiga matau, pro skylę lenda šviesūs, auksu tviskantys plaukai, tada pasirodo balta oda, sušvytuoja rankos, pilvas, pasimato pėdos. „Laumė,“ - dingteli man galvon. Ir kai tik ji prisėda ant suoliuko prie lango ir imasi lopyti mano kelnių, šoku staiga iš lovos, strimgalviais pripuolu prie durų ir užkišu skylę staktoj. Ir kad pasigirs klyksmas!
- Ko klyki, kaip nuplikus? – klausiu pasipiktinęs.
Laumė dengiasi savo nuogumą ilgais plaukais.
- Ko nemiegi? – paklausia ji kuo pikčiau, bet vis tiek atėjūnės balsas skamba kaip švelni varpelių muzika. – Ko čia žiūri į mane nuogą?
Susigėdęs ištiesiu laumei paklodę. Ši susisupa ir grįžta prie darbo.
Taip ir liko laumė mano namuose gyventi, mano pačia tapo. Rodos, susitaikė su likimu, bet, vos tik atėjus šiltiems metų laikams, vis sėdasi prie lango ir dūsauja. Ilgai nedrįsau kalbinti jos, klausti, kas slegia širdį. O kai įsidrąsinau ir ėmiau klausinėt, ilgai ji nieko nesakė, gailiai žvelgė ir rodydavos, kad didelį skausmą jos žydrose akyse matau.
Ir vieną vakarą ji prakalbo:
- Mielas mano vyre, nenoriu tavęs skaudinti, žinau, kad myli mane, bet baisus ilgesys mane graužia, vos tik žemė ima žaižaruoti ryškiausiomis spalvomis. Jaučiu, kad viena pati šitos istorijos nešiotis negaliu, pasidalinsiu ja su tavimi. Niekam to anksčiau nepasakojau, laumės būtų manęs nesupratusios, o Laumių Močia dar ir nubaudus būtų.
Atsiduso mano pačia, ilgus plaukus pasiglostė ir tęsė toliau:
- Kai buvau jauna, su užsidegimu viską pažinti norėjau. Ir ėmė nebeužtekti man Lietuvos, panorau toliau nukeliauti. Kartą užsiminiau apie tai savo sesėms - visos iš manęs pasijuokė, o Močia subarė – kam nesąmones kalbu ir kvailystes galvoju. Tačiau niekaip ramybės rasti negalėjau. Tad vieną dieną nuėjau pas deivę Laimą ir sakau jai: „Deive Laima, jaučia maža mano širdis, kad turi nukeliauti į kitus kraštus, pažinti kitus žmones, išvysti neregėtų dalykų.“ „Taip, - pasakė ji po geros valandėlės. – Tavo likimas… Nepaprastas likimas.“ Ji man davė nedidelį maišelį, kuriame buvo žemės grumstai. „Suvalgyk po gabaliuką ir kaskart atsidursi vis kitoje žemėje. Paskutinis gražins tave namo.“ Vos išėjusi iš deivės būsto, suvalgiau pirmąjį grumstelį ir taip prasidėjo mano kelionė.
Pasakodama laumė vis suko plaukų sruogą, o jos akys ėmė žibėti.
- Nukeliavau į šiltus kraštus, kur žemę skalavo didelis vandenynas. Čionai žmonės buvo įdegę, linksmi, gerdavo ne vandenį, o vyną ir kalbėjo keista, man nesuprantama kalba. Štai tokiame krašte ir pamačiau jį. Jis buvo neaukštas, garbanotas ir su tankiais ūsais. Vaikštinėdavo visur su blonknotu, kažką braižydavo, o grįžęs namo imdavosi drobės. Negalėdavau atitraukti akių nuo jo rankos, lengvai laikančios teptuką ir švelniais potepiais kuriančios Grožį. Mintys apie pasaulio pažinimą kaipmat išgaravo ir metų metus nesitraukiau nuo šio vyro. Valgiau Laimos duotus grumstus, norėdama keliauti ten, kur keliavo jis. Mačiau kiekvieno jo paveikslo gimimą. Kai jis mąstė, kokio atspalvio turėtų būti Jėzaus kūnas, aš įspindau į kambarį saulės spinduliu ir vyras griebė geltoną spalvą. Kai jis žavėjosi tamsiaodėmis Haičio moterimis, tirpau iš pavydo. Kai tapė ryškiaspalvę gamtą, žydėjau po jo langu gražiausiomis gėlėmis.
- Buvau jo palydove iki pat paskutinio atodūsio, - tyliai tęsė ji. – Jam dingus, nebeturėjau ką ten veikti, nebenorėjau nieko daugiau, kaip tik panirti į vėsią, tylią pelkę ir niekada iš jos nebeišbristi. Nebenorėjau pasaulio. Maišelyje bebuvo likęs vienas vienintelis žemės grumstelis. Grįžau tėvynėn ir ilgai lindėjau miškuose. Močia mane barė, kur buvau dingusi, sesės laumės bandė išklausti, bet niekam nė žodžio nepratariau. Kartą prie kelio į šį kaimą sutikau deivę Laimą. Ji man švelniai nusišypsojo ir tarė: „Nieko nėra skaudžiau, kaip mylimojo mirtis. Tavo skausmas ir ilgesys niekur nedings, bet pabandyk ne užsidaryti su juo, o atverti pasauliui. Čia tiek grožio… “ – atsiduso Laima ir palietė mano kaktą. Nuo tada turiu dovaną.
Mano pati nutilo, todėl neapsikentęs paklausiau:
- Kokią dovaną?
Tačiau laumė man nebeatsakė. Jaučiausi prislėgtas. Po jos išpažinties prabėgo keli mėnesiai, o mano žmona vis dar nesišypsojo ir tik dūsavo. Galiausiai nutariau ją išleisti. Vieną vakarą, kai ji jau miegojo, atkimšau skylę staktoje ir grįžau į lovą. Skaudėjo man širdį – žinojau, kad daugiau jos nebepamatysiu.
- Ačiū tau, - išgirdau per miegus. – Ir dovanoju tau…
Pabudęs vėlai ryte radau tuščius namus. Žmonos nebuvo nė ženklo: dingo ne tik ji, bet ir visi jos rankdarbiai. O aš netikėtai pajutau nenumaldomą norą ką nors nupiešti. Tai buvo keistas, dar niekad nepatirtas jausmas. Laksčiau po namus, ieškodamas bent kokios popieriaus skiautės ir pieštuko, kai staiga miegamajame ant suolelio, kur laumė sėdėjo pirmą vakarą, pamačiau paletę, dėžutę dažų ir molbertą. Ėmiau piešti ir stebėjausi, kaip mano ranka kūrė Grožį. Kas savaitę ant tos pačios palangės rasdavau vis naują, tuščią drobę.
Tikriausiai išgirdęs šią istoriją nepatikėčiau nei vienu žodžiu. Galbūt ir jūs netikėsit. Bet už mane kalba mano talentas, paveikslai ir daugybė kitų dailininkų, paliestų laumės, įsimylėjusios Gogeną.

(P.S. užėmiau pirmą vietą :) )

Rodyk draugams

Nors Marija ir sunkiai vaikščiojo, tačiau dukart per savaitę didvyriškai keliaudavo keletą kilometrų iš savo sodybos į kaimą, nesvarbu – kaitriai šviesdavo saulė ar šėldavo pūga. Eidavo lėtai, pasiramsčiuodama lazda tiesiai per laukus. Būdavo, nutirpsta sniegas, nespėja arimuose pirmos piktžolės išdygti, o senutės išmintas takelis jau iš tolo matosi. Nei vienas ūkininkas nė karto nepasakė jokio blogo žodžio per jų sėjimus, bulvių vagas ar ganyklas keliaujančiai senolei. Nei vienas, kol savo tėvo ūkio nepaveldėjo jaunas vaikinas, vardu Nojus.

Jis žūtbūt nusprendė panaikinti takelį, kuris labai jau negražiai atrodė vidury rapsų lauko, o ir, pasak Nojaus, senutė mindžiojo jo darbą ir pelną. Tad nieko nelaukęs, po tėvo laidotuvių praėjus vos mėnesiui, vaikinas abipus takelio įkalė du kuolus, prie kurių pritvirtino lentą su užrašu: PRIVATI VALDA. Tą padarė pirmadienio vakarą, o antradienio rytą stovėjo po medžiu, nuo kurio kuo puikiausiai regėjo visą geltonuojantį lauką. Iš tolo pamatė žolynuose judančią raudoną Marijos skarelę. Stebėjo, kaip ji priartėjo prie užrašo, tačiau, Nojaus pasipiktinimui, skarelė nė nestabtelėjo, o nuėjo kaip eidavo jau ne vienerius metus. Senutė nepamatė ir kitapus lauko esančio užrašo. Praeidama pro Nojų stabtelėjo, pagarbino Dievą ir nužingsniavo tolyn, pasiramsčiuodama aptrintu pagaliu.

Penktadienio rytą Nojus po pirmuoju užrašu prikalė kitą: VAIKŠČIOTI DRAUDŽIAMA. Jam betvirtinant antrą lentą, pasirodė Marija. Trumpai stabtelėjo, sumurmėjo „tebūnie pagarbintas“ ir toliau nukrypavo. Vaikinas pasipiktino tokiu senolės nesupratingumu ir nutarė kito antradienio rytą laukti jos lauko pradžioje ir išpyškinti, kad liautųsi mindžiojusi svetimą žemę. Kaip tarė, taip ir padarė.

- Tebūnie pagarbintas, - sumurmėjo ji stabtelėjusi ir patraukė tolyn.

- Laba diena, - atsakė Nojus eidamas jai iš paskos. – Palaukit, palaukit. Noriu su jumis pasikalbėti.

- Atleisk, vaikeli, paštas nelaukia. Jei sustosiu, negrįšiu iki pietų, o jei negrįšiu iki pietų, Rainis pasiges.

- Noriu, kad nebemindžiotumėt mano laukų, - išpyškino Nojus.

- Aš ir nemindžioju. Neduokdie, - atsakė senutė ir nukrypavo tolyn.

Kitą dieną pasipiktinęs, tačiau labiau principų nei pykčio vedamas, Nojus atvažiavo į rapsų laukus ir nuo takelio po tris metrus į abi puses užtvėrė spygliuotą tvorą. Taip padaręs abejuose takelio galuose laimingas susikišo rankas į kišenes ir, nužvelgęs horizontą, kuriame bolavo Marijos namelio stogas, grįžo namo. Laukuose nesilankė keletą savaičių. Tikėjo nugalėjęs, kol vieną dieną vien smalsumo genamas nuvyko pasigrožėti jokių takų neišvagoto lauko ir nustėro apstulbęs: takelis kaip gyvavo anksčiau, taip ir dabar linksmai kirto visą lauką. Lyg tvoros nė nebūtų.

Grįžo namo piktas, nuo laiptų nuvijo katę, netyčia sudaužė puodelį ir sėdėjo rūškanas virtuvėje. Mąstė, kad tikriausiai reikės tvora aptverti visą lauką. Tikriausiai senutė ją apeina, nors ir nepastebėjo jokių išmindžiojimų aplink tvorą. Staiga apie išlaidas galvojantis Nojus trenkė kumščiu į stalą ir suburbėjo:

- Ir ko ji ten išvis vaikštanti…

Jo žodžius nugirdo senelė, pakrosnyje skutusi bulves, ir pasiteiravo, apie ką jis. Nojus papasakojo apie savo kovą su Marija. Senutė giliai atsiduso ir pratarė:

- Palik ją ramybėj… Kitaip jau nebus…

Vieną penktadienį Marija lindo pro tvoros, kuria jau buvo aptvertas visas laukas, apačią, už jos spyglių užkibo skarelė ir perplyšo pusiau, kai senutė mėgino ją atkabinti. Taip vienplaukė, rankose laikydama raudoną medžiagą, pasiekė kaimo pakraštį, kur stovėjo sena, metalinė, surūdijusi pašto dėžutė. Atidarė skyrelį, ant kurios išblukusiomis raidėmis buvo parašyta jos pavardė. Jame buvo ne tik kad tuščia, bet matėsi, jog laiškų ar laikraščių ši dėžutė neregėjo metų metus. Atsidususi apsisuko ir patraukė atgal. Anksčiau kaimynai ne kartą sakydavo, kad Marija galėtų bent kokį laikraštį užsiprenumeruoti – vis ne be reikalo vaikščiotų tokį kelią prie tos dėžutės. Bet senutė atšaudavo, kad ne laikraščių jai reikia ir ne jų ji laukia. Laikui bėgant kaimynams nusibodo aiškinti; tie, kuriems rūpėjo, pasimirė, o jaunoji karta į klibikščiuojančią senolę nekreipė dėmesio – maža kas po laukus raudoną skarelę pasirišęs vaikštinėja.

Vidudienio saulė taip kaitino nepridengtą galvą, kad Marija ėjo vis lėčiau ir lėčiau. Pasiekusi rapsų laukų pakraštį ėmė ir apalpo. Nežinia, kiek būtų taip gulėjusi, gal būtų ir galą gavusi, kai vakarop ją rado Nojus, nusprendęs spygliuotą tvorą ties takelio galais pakeisti aukšta medine. Išsigandęs, kad Marija gali čia pat numirti, griebė smulkią senučiukę ant rankų, nulėkė iki automobilio, o su šiuo – į artimiausią miestelį.

Mariją tebuvo ištikęs saulės smūgis, tačiau Nojus dar ilgai jautėsi dėl to kaltas. Kai felčerė išleido senutę namo, vaikinas ją pavėžėjo iki pat kiemo, nors važiuoti teko kone per laukus – niekas tuo taku jau metų metus nevažinėjo. Tą patvirtino ir Marija, po nosimi murmėdama, kad kadais sūnus turėjo gražų automobilį, bet jau seniai nebeatvažiuoja, net laiškelio neparašo.

Vos tik parvežęs senutę namo, Nojus grįžo į lauką, per kelias dienas nuvyniojo tvorą, išlupo žemėn sukaltus kuolus ir sumetė viską už ūkinių pastatų. Daugiau nei žodžio nepratarė dėl takelio, dargi giliomis žiemomis, kai sniegas siekdavo kelius, karts nuo karto nukasdavo sniegą tiesiai per laukus link Marijos namų.

Rodyk draugams

Pro savo langą matau Akropolio ir neseniai išdygusio Ozo stogus. Jų pastogėje šviečiančios lempelės man primena Kalėdas. Dienomis šie pastatai nebūna išskirtiniai: tik dar keli stogai urbanistiniame peizaže. O štai naktimis, arba dar geriau – paryčiais, jie it atskaitos taškas tamsoje. Visos kitos šviesos keičiasi: daugiabučių langai tai šviečia, tai staiga aptemsta, automobilių žibintai nuolat juda, net gatvę apšviečiančios lempos kartais užgęsta. O prekybcentriai lieka tokie pat.

Mane kankina nemiga. Ir nemigos naktimis mėgstu stovėti prie lango, vieną po kitos rūkyti mėtines cigaretes, kartais gurkšnoti vyną ir stebėti švieseles. Žinau, toks užsiėmimas atrodo visiška klišė, banalybė. Pasakysi, kiekviena mergina mėgsta šitaip sau stovėti tamsoje, vienoje rankoje lėtai sukdama taurę, kitoje laikydama smilkstančią cigaretę, kartais niūniuodama kokią lėtą melodiją ir svajoti svajoti… Aš nesvajojau. Na, turiu tik vieną svajonę ir ji gana keista, tad niekam jos ir nepasakojau. Niekada per visus Vilniuje pragyventus metus nebuvau nė kojos įkėlusi nei į Akropolį, nei į Ozą. Svajojau ten patekti naktį. Būtent naktį, kuomet šviečia tos kalėdinės lempelės, kuomet ten būna tuščia, kuomet negroja muzika, nešurmuliuoja žmonės, o pardavėjai nesisvaido dirbtinėmis šypsenomis. Ir tvirtai žinau, ką ten veikčiau naktį. Su vienu manekenu sušokčiau kadrilį, kitam pataisyčiau nusmukusią kepurę, su trečiu susidaužtume alaus bokalais, o ketvirtam verkčiau ant peties. Manau, jie turėtų ką man papasakoti. O aš pasakočiau jiems. Dabar nežinau, ką būtent. Tikriausiai kalba rastųsi pati.

Ne, aš nepamišusi. Tiesiog… Ar įsivaizduoji, kaip jaučiasi žmogus, negalintis miegoti naktį? Vienišas. Be proto vienišas. Liūdniausia pasidaro artėjant rytui, apie trečią valandą. Iki tada stebiu kelyje judančias automobilių švieseles, tačiau jos rimsta, pralekia vis rečiau, kol galop paryčiais lieka vos viena kita. Būtent tada gyvybiškai noriu su kuo nors pasikalbėti, kam nors pasipasakoti apie savo vienatvę, noriu, kad tas kas nors suplotų rankomis ir sušuktų: „Tikrai? Aš irgi negaliu miegoti naktimis!“ Tačiau vietoj to stebiu prekybcentrio girliandas.

Ir vieną besibaigiančios žiemos naktį nusprendžiau nužingsniuoti iki Akropolio. Tyliai susiruošiau ir išslinkau iš buto, kuriame miegojo namiškiai. Laiptinėje buvo prieblanda ir visiška tyla. Paspaudusi lifto iškvietimo mygtuką net krūptelėjau – taip garsiai sudundėjo lifto grandinės. Po kelių akimirkų jau stovėjau nakties šaltyje. Šalo nedaug – gal trys, o gal penki laipsniai žemiau nulio. Kieme buvo tuščia, apsnigti automobiliai atrodė it kalvos. Lėtai patraukiau gatvės link. Ji taip pat buvo tuščia, šalikelėje stovėjo vieniša taksi, šviesoforas mirksėjo oranžine šviesa. Ir buvo taip tylu, taip tylu, kad, rodos, mano žingsniai girdėjosi ir senamiestyje, ir Žemuosiuose Paneriuose, ir Grigiškėse. Ši ramuma mane taip nustebino, kad iš susijaudinimo ėmiau giliau kvėpuoti, iš burnos išpūsdama mažus šilto oro debesėlius. Kioskelis prie stotelės stovėjo tuščias ir atrodė it grybas balta galva. Abipus gatvės švietė parduotuvių vitrinos. Apsvaigus nuo šios ramumos žingsniavau smėliu pabarstytu šaligatviu, šnopuodama įveikiau kalnelį ir jau atsargiai lipau nenuvalytais laipteliais, vedančiais tiesiai į tikslą – prekybos centrą. Deja, iš arti jis neatrodė nė perpus toks didingas kaip pro mano langą. Vos priėjusi vieną iš įėjimo, sutrikau: ko aš čia atėjau? Nesiruošiau į jį brautis. Pažvelgiau pro stiklines duris vidun, tuomet apsisukau ir peržvelgiau automobilių stovėjimo aikštelę. Tolėliau stovėjo keli automobiliai, vieniši pirkinių vežimėliai. Jau sukausi eiti atgal, kai staiga išgirdau garsą. Sustojau ir kurį laiką stovėjau it įbesta. Nesitikėjau nė menkiausio garselio, išskyrus savo žingsnius ir alsavimą. Ši tyla mane užliūliavo, niekada nemaniau, kad miestas gali būti toks tylus. Kai garsas ne tik netilo, bet ir pagarsėjo, lėtai apsisukau ir prie pat stiklinių durų pamačiau kažin kokį siluetą. Pasilenkusi supratau, kad tai kačiukas. Jis tyliai miaukė ir drebėjo. Buvo toks mažytis, kad kai paėmiau, tilpo į delnus. Dabar nežinau, kodėl tąkart įsikišau jį užantin ir parsinešiau namo. Vis kelią jis tylėjo, atrodė, mėgaujasi naktinio miesto ramybe kartu su manimi. O gal jautė mano širdies tvinksėjimą ir tai jį ramino. Kai grįžome namo, jis neišleido nei garso, kol neužsidariau savo kambaryje. Vos tik paleidau mažylį ant grindų, jis nedrąsiai apsižvalgė ir nutipeno prie lango. Vikriai liuoktelėjęs atsidūrė ant palangės. Atsistojau greta jo ir lėtai, kone hipnotizuojančiai ėmiau glostyti jam paausį. Kačiukas pradėjo tyliai murkti.

Taip ir leidžiame naktis kartu: susimąsčiusi aš, šviečiantis prekybcentris ir jo padovanotas kačiukas, kurio murkimas man mielesnis už bet kokią žmogaus kurtą muziką.

Rodyk draugams

Žingsniavau greta Sandros ir šypsojausi. Džiaugiausi, kad savivaldybė nusprendė taupyti gatvių apšvietimo sąskaita: tamsoje nesimatė kvailos mano šypsenos. Priekyje mūsų susikibę rankomis ėjo Tadas ir Rimantė – mano draugas ir jo mergaitė. Abu kažką kalbėjosi, aplink karts nuo karto pasklisdavo Rimantės juokas. Rankose gniaužiau Sandros švarkelį, nervinausi. Reikėjo gi kažką sakyti, kaip nors užvesti kalbą, kurią šimtus kartų apgalvojau prieš šį vakarą. O dabar – nė žodžio neišlemenu.

- Ei, ei, - staiga šūktelėjo atsisukusi Rimantė. – Ei, Sandra, o matei, su kuo šįvakar trynėsi Raima?

- Ne, su kuo? – paskalomis susidomėjo mergina.

- Su kažkokiu blondinu. Ne vietinis. Ir, man atrodo, daug vyresnis. Mačiau… – nutilo ji ir, pribėgusi prie draugės, sumurmėjo jau tyliau, - mačiau, kaip jie išėjo, įsėdo į jo automobilį ir nuvažiavo… Eina sau, kaip apsisuko, - nusikvatojo ji ir grįžo pas Tadą.

- O kas ta Raima? – pabandžiau užvesti pokalbį.

- Klasiokė. Na, žinai, ta, kur nuolat baltai apsirengusi vaikšto.

- A! Balta varna!

- Negražu pravardžiuotis, - atsakė Sandra ir pasigailėjau nepagalvojęs, ką sakau.

- Atsiprašau, aš…

- Tai jūs, berniukai, ją taip vadinat? - nutraukė mane.

- Vadina. Kiti. Aš tai… aš tai ne… – bandžiau teisintis.

- Na, jau, išsidavei, - jaučiau, kaip Sandra šyptelėjo. – O mane? Gal ir mane kaip vadinat?

- Tavęs niekaip. Nebent…

- Nebent?

- Ne ne, nieko.

- Kas? Sakyk gi, - nekantravo Sandra.

- Ne ne ne.

- Sakyyyyk, prašauuu. Jei kaip nors negražiai, gali man į ausį. Aš nesupyksiu, patikėk. Noriu žinoti, - bėrė ji.

- Gal vėliau pasakysiu, - šyptelėjau.

Negerai čia išėjo, galvojau. Mokykloje vaikinai Sandrą vadino ryžike. Manęs tai netrikdė, ir pats nuo pat pradinių klasių buvau ryžas. Bet ar jautri mergaitė supras, kad mūsų išskirtinumu reikia didžiuotis? Galvojau, ką dar pasakyti, ir nė nepastebėjau, kaip priėjome jos namus.

- Aš Rimantę dar palydžiu į kiemą, ji va ten, - mostelėjo ranka Tadas į kitą kelio pusę, - gyvena. Susitiksim čia po kokių… – žvilgtelėjo į šviečiantį telefono ekraną. – Dvidešimties minučių.

Rimantė apkabino savo draugę ir kikendama nubėgo pas Tadą.

- Tai aš ten va, - mostelėjo Sandra į kiemą.

- Aš palydėsiu. Vis vien reikės Tado laukt. Žinai juos… – bandžiau juokauti, tačiau ši frazė nuskambėjo tikrai ne linksmai, veikiau kaltinamai.

Tylėdami įsukom į tamsų kiemą.

- Atsargiai, čia… – pradėjo Sandra ir nebaigė, nes kluptelėjau.

- Duobėta, - nusikvatojo ji. – Viskas gerai?

- Gerai, - sušvokščiau degdamas iš gėdos.

Sustojome prie daugiabučio durų.

- Tai va… – nutęsė ji.

- Smagūs šokiai buvo, - pratariau.

- Tai kad tu nešokai, - nusijuokė ji.

- Aš… – sutrikau. – Nemoku.

- Visi jūs taip sakot. O kaip per vestuves valsą šoksi?

- Išmoksiu, - šyptelėjau.

Kurį laiką tylėjom. Darėsi nejauku. Žinojau, reikia kažką sakyti, kažkaip pradėti, bet visos galvon šaunančios frazės atrodė kvailos.

- Tai aš eisiu, gal Tadas jau laukia, - pasakiau ir mintyse ėmiau save koneveikti: nejau pabėgsiu kaip bailys nieko taip ir nepasakęs?

- Tu man dar skolingas, - tarė ji.

- Aš? Tikrai? – nustebau.

- Ahaa… Sakei, pasakysi, kaip mane vadinat.

Tamsoje mačiau tik jos siluetą.

- Eikš, pasakysiu į ausį, - sumurmėjau nedrąsiai.

- Ak, tai jau kažkaip negražiai, - purkštelėjo Sandra ir pasilenkė. Nugara nuvilnijo virpuliukas, kai jos plaukai palietė mano nosį.

- Sakyk, - paragino.

- Saulute, - sušnabždėjau. – Vadinu tave saulute, nes kai praeini, atrodo, kad visas kambarys nušvinta.

Tai pasakęs nusisukau ir nėriau tarp automobilių. Kalbėjau vienaskaita, ne daugiskaita. Buvo gėda.

- Mariau! – išgirdau jos balsą. Stabtelėjau. – Mariau, mano švarkelis.

Tyliai nusikeikiau ir gįžau.

- Imk, - ištiesiau.

- Eikš. Ir aš kai ką tau pasakyt noriu.

Priėjau.

- Į ausį, - pridūrė ji.

Kai tik pasilenkiau, pajutau jos lūpas ant savųjų. Tai tetruko tik akimirką, nespėjau netgi užsimerkti.

- Iki, - tarė ji ir atidarė duris.

- Iki, - pamojau ir nusisukau eiti.

- Beje, - šūktelėjo dar. – Žinau, kad vadinat mane ryžike. Nuo trečios klasės.

Tačiau nesijaučiau susimovęs. Atvirkščiai – žingsniavau kaip nugalėtojas.

- Na? – paklausė Tadas. – Sumetėt?

- Ką? – nesupratau.

- Laižeką, ką daugiau, - nusikvatojo jis. – Graži pana, be to, panašūs jūs.

Apsimečiau neišgirdęs. Jau buvo pusę trijų, patraukėme namų link. Man patiko šis miestas – nedidelis ir naktimis visuomet tuščias. Jau buvome perėję parką, kitapus gatvės matėsi savi langai. Mano bute degė šviesa, matyt, mama vis dar žiūrėjo televizorių. Staiga iš už posūkio pasirodė automobilis. Stabtelėjome, laukdami, kol pravažiuos, tačiau jis sustojo tiesiai prieš mus.

- Turi cigaretę? – paklausė už mus kiek vyresnis vaikinas.

- Nerūkom, - atsakiau.

Po šios frazės viskas vyko žaibiškai. Rūkorius iššoko iš automobilio, prieš nosį pamačiau sušvytuojantį kumštį ir griuvau ant žemės.

- Ė, ryžas, nešokinėk čia, - išgirdau jau kitą balsą. Pajutau, kaip kažkas kiša ranką į striukės kišenę.

Bandžiau atsikelti, susiėmęs kraujuojančią nosį, tačiau gavau spyrį į pilvą.

- Ne-nerūkau, - sušvokščiau. – Tadai, - šūktelėjau ir apsižvalgiau. Draugo nugarą pamačiau kitapus kelio.

- Nerūkai, bet turi už ką nusipirkt, - nusikvatojo kažkuris vaikinas.

Girdėjau, kaip trinktelėjo varstomos automobilio durelės ir šis nulėkė tolyn. Sunkiai atsikėliau ir nuslinkau namo.

- O jėzaumarija, - sušuko mama, pamačiusi mane kruviną. – Kas tau dabar? Tai jau mušeisi su kuo?

Tylėdamas nuslinkau į vonią. Ji, žinoma, atsekė iš paskos.

- Tai sakyk, kas atsitiko? Nosis lūžo gal? Reikia į greitąją… reikia skambint…

- Mama, - nutęsiau, pakeldamas galvą. Raudoni lašai nuo veido tiško į baltą kriauklę. – Viskas gerai. Nusiramink.

- Tai sakyk, kas buvo? Kas? Užpuolė kas? Apvogė? Už ką? Pasakok gi, - treptelėjo koja.

- Leisk susitvarkyt, mam, – suniurzgiau. Ji apsisuko ir dingo salone.

Galvojau, ar pasakoti jai teisybę. Tiesą sakant, mažų mažiausiai norėjau jai pasakotis. Žinojau, jei pasakysiu, kad užpuolė, uždraus vakarais eiti iš namų. Tuomet kaip aš… kaip po šokių lydėsiu Sandrą?

- Va, vata, - ištiesė baltą gumulėlį grįžusi mama. – Įsikišk į nosį ir ateik į virtuvę. Užkaičiau arbatą.

- Na, pasakok dabar, - išpyškino, susinėrusi rankas ant krūtinės, kai atslinkau į virtuvę. – Kodėl taip vėlai grįžai? Ir kodėl kruvinas?

- Nieko čia neatsitiko. Buvo šokiai, po jų lydėjau vieną mergaitę namo. Prie jos prisikabino kažkoks kvailys, tai gyniau. Nebėgsiu gi, - pasakiau ir prisiminiau tolstančią Tado nugarą. – Va ir visa istorija.

- Vyruk, tu turbūt pamiršti, kiek tau metų. Kitos mamos tokių pacanų į jokius šokius neleidžia, aš dar gera, pasitikėjau tavim, o tu… o tu… Bent šešiolikos sulauk, tada pulk muštis. Koks iš tavęs vyras – paliegęs visas, sudžiūvęs, plaukai nekirpti jau kiek laiko…

- Mama, tai nejau reikėjo dėt į krūmus?

Ji nutilo. Ėmė garsiai maišyti arbatą.

- Aš einu miegot. Vėlu jau, - pasakiau ir pakilau nuo kėdės.

- Mergaitę, sakai… – sumurmėjo mama. – O bent graži? - atsileido.

- Negražių nelydžiu, - atsakiau nusišypsojęs.

Nuslinkau į vonią. Nusimečiau marškinėlius ir pažvelgiau į sopantį pilvą. Po šonkauliais puikavosi mėlynė. Veidrodyje sutikau savo akis ir nusišypsojau. Koks aš vyras, klausė mama. Ogi jau vyras. Ir pirmasis, nors ir trumpas, bučinys, ir pirmosios, tiesa, nors ir nelabai vykusios, muštynės.

Rodyk draugams

Yra bažnyčių, kuriose nesijauti niekaip – jokio ypatingo jausmo, kuris turėtų užplūsti įžengus į šventovę. Į tokią bažnyčią įėjęs neatsiklaupi, vaikštai po ją drąsiai, žvalgaisi be didelio susidomėjimo, pamiršti priklaupti praeidamas pro altorių, netgi netūpteli. Yra ir kitokių bažnyčių. Jose pajunti kažką, ko negali įvardinti žodžiais, kas sielą užlieja ramybe. Čia kūnas nejučia suklumpa prie pat durų. Nedrįsti žvalgytis atvirai, o tik paslapčia dėbčioji į altorių, į paveikslus, vitražus. Visuomet atsiklaupi, praeidamas pro puošnų altorių. Sudėjęs maldai rankas jautiesi lyg išties tavęs klausytųsi pats Ponas Dievas. Tačiau yra ir tokių bažnyčių, į kurias įleki išsiblaškęs, nesitikėdamas nieko ypatingo, o jų viduje sustoji it stabo ištiktas. Aplink plytinti erdvė pasirodo tokia plati, kad jautiesi tik mažulytis taškelis visatoje. Lyg ilgą kelią pėsčiomis nuėjęs piligrimas suklumpi ten, kur tave užklumpa šioji erdvė, ir norisi išbučiuoti kiekvieną šventovės centimetrą: tarpus tarp grindų plytelių, suolų įbrėžimus, staltiesės, kuria uždengtas altorius, pakraštėlius, šventųjų knygų nugarėles, žvakigalius, paveikslų rėmus, mažus vitražinio stiklo gabalėlius. Lūpos pačios taria tuos stebuklingus, žmogų ištrinančius ir paverčiančius jį tik visatos dulkele, nupučiančius visus svaičiojimus apie asmenybę, nuplaunančius ego, ištrinančius išorę ir paliekančius vien pulsuojančią širdį, žodžius: … nesu vertas, kad ateitum į mano širdį, bet tik tark žodį, ir mano siela pasveiks…

Rodyk draugams

* * *

Po pokalbio su Deniu namo grįžau tik dešimtą valandą ryto. Spindėdama naujai atrasta laime atsirakinau duris, į namus įžengiau lyg karžygys, užkariavęs naujas žemes, ir staiga sustojau. Rankos nejučia ėmė drebėti. Virtuvėje prie stalo sėdėjo mama ir… tėvas.
- Labas, - pirmas pasisveikino tėvas.
- Sveika, - pasakė mama atsistodama. Jos akys maldaute maldavo pagalbos. – Atvažiavo…
- Matau, kas atvažiavo, - nutraukiau.
Tėvas taip pat atsistojo ir žengtelėjo manęs link.
- Apkabinsi mane? – paklausė jis, šypsodamasis. Tarp jo lūpų sušvito eilė baltutėlių dantų. Tokių baltų, kokius esu mačius tik dantų pastos reklamose. Tokių anksčiau jis neturėjo. Nužvelgiau jį nuo galvos iki kojų. Šiek tiek pliktelėjęs, vilkintis dirbtinai nutrintais džinsais, avintis švarutėlius sportbačius… Tėti, ne jau jautiesi jaunesnis, kai vilki tokius rūbus?
- Ne.
Jis nesugebėjo paslėpti nuostabos.
- O turėčiau? – paklausiau, pasijutus padėties šemininke.
- Dukra… – pradėjo mama, tačiau tėtis jau susizgribo.
- Kur nakvojai? – paklausė jis ir tęsė, nelaukdamas atsakymo. – Tokio amžiaus merginai nedera nenakvoti namuose. Ypač kai tėvai nei nenutuokia, kur ji yra.
- Ji buvo pas draugę…
- Mama, tu neprivalai teisintis, - nutraukiau ją. – Ypač jam.
Demonstratyviai su batais nužingsniavau į savo kambarį ir trintelėjau durimis. Jis nebebuvo vyras, kuris turi teisę nurodinėti, kaip man gyventi. Jis buvo tik vyras… tik šešėlis to vyro, kuris kažkada buvo mano autoritetas. Praeitis.
Pamačius tokią bejėgę mamą supratau, kad esu pasiryžusi viskam, kad jis išvažiuotų iš čia kaip ir atvažiavo – vienas. Supratau, kad… mama man yra artima.
Po šitiek metų aš vėl norėjau ją apkabinti.

* * *

Negirdėjau, kada tądien išėjo tėvas. Užtrenkusi kambario duris pirmiausia suskubau kuo garsiau įsijungti muziką. Būgnininkas daužė lėkštes kaip pamišęs, gitaristas prievartavo stygas, o vokalisto klykimas užgožė viską. Su mama tądien nesimačiau. Tačiau kitą rytą ji pasibeldė į mano kambario duris ir paklausė, ar nenorėčiau šiandien nueiti tvarkyti senelių buto. Buvo šeštadienio rytas.
Po senelio mirties nebuvom įžengusios į tą butą. Dabar mama lėtai rakino duris, lėtai jas pravėrė, dar lėčiau įėjo į prieškambarį. Aplenkiau ją ir nužingsniavau į saloną. Stalas, spintelės, sekcija, net sofa bei foteliai buvo padengti dulkių sluoksniu. Mama lėtai vaikščiojo po kambarius ir dar ilgai nedrįso nieko liesti. Atlapojau visus langus, lengvas vėjelis krutino užuolaidas.
- Mama, pradedam nuo spintos, gerai? – paklausiau po valandėlės.
Traukėme iš spintos senelių rūbus, senus metėme lauk, o dar visai pakenčiamus kišome į maišus, kuriuos planavome atiduoti labdarai. Kai vieną po kitos ėmiau traukti senelės sukneles, mamos judesiai sulėtėjo. Galiausiai ji atsisėdo ant lovos. Atsisukau, rankose laikydama žydrą suknelę. Mama verkė. Jos skruostais ritosi didelės ašaros. Pečiai krūpsėjo, tačiau ji neišleido nei dejonės. Pajutau, kaip akyse susitvenkia ašaros. Priėjau prie jos, atsisėdau greta.
- Mama, - sušnibždėjau. – Mama, jis mūsų neišskirs.
Mama atsisuko, pamačiau jos liūdną šypseną, kuri tada man pasirodė kaip blanki vaivorykštė, sušvitusi tarp lietaus lašų.
Mes apsikabinome. Ir verkėme. Kartu. Kaip ilgus dešimtmečius nesimatę artimi žmonės.

Rodyk draugams

* * *
Šviesiaplaukio daugiau nemačiau. Tačiau jis nesitraukė iš mano sapnų ir atrodė, kad visa mūsų meilės istorija plėtojasi mano pasąmonėje. Sapnuodavau ištisas kartu praleidžiamas dienas, visus įvykius nuosekliai: vaikščiojimas susikibus rankomis, ledų valgymas, pirmas bučinys, pirmoji nakvynė kartu, pirmoji meilės naktis, netgi jo namai bei tėvai. Ir viskas būdavo taip ryšku bei tikroviška, kad pabudus kurį laiką nesusivokdavau sapnavusi. Pradėjau rašyti jam laiškus, kurių išsiųsti dar nedrįsau. Po pokalbio sandėliuke daugiau elektroninių laiškų iš jo negavau, todėl abejojau, ar jam patikau, ar jis mane suprastų, ar nepasijuoktų ir ar išvis mane prisimena. Tačiau tą pirmą ir vienintelį laiškelį mokėjau mintinai. Tu man panaši į fėją. Žinai, fėja negali nepastebėti Mėnulio. Ir negali į jį neskristi. Anksčiau ar vėliau.
Anksčiau ar vėliau…
Jei jau prakalbau apie laiškus, mama davė man perskaityti tėčio laišką, kuris iš mūsų namų vėl išginė ramybę. Kurį laiką su mama sutarėme pakenčiamai. Na, nežiūrėjome kartu televizoriaus, nesisukinėjome drauge virtuvėje, nėjome apsipirkti ir nesidalinome paslaptimis, tačiau susitikusios virtuvėje, prieškambaryje ar kitose bendrose patalpose nebėgdavome į skirtingas puses, o persimesdavome keliais žodžiais, ji nebegėrė, nebepriekaištavo man, kartą netgi pasiūlė nuvažiuoti kada nors į senelių butą ir ten apsitvarkyti: išmesti senus rūbus, išvėdinti patalpas, galbūt paruošti būtą išnuomojimui. Tai buvo tikrai netikėta, nes ilgą laiką mama net nenorėjo girdėti apie senelio mirtį, jo butą ar bet ką, kas buvo susiję su juo. Ji tikrai keitėsi.
Tačiau tėčio laiškas viską sugriovė. Jis rašė, kad nusipirko namą, turi puikų legalų darbą, o jo žmona (fu fu fu, kaip jis drįso ją taip pavadinti?!) laukiasi. Skaičiau tai ir šlykštėjausi: jis, vyras, palikęs savo dukrą, sugniuždęs žmonos gyvenimą, metęs viską, ką turėjo, pasakojasi paliktosioms, kaip laimingai gyvena? Ar jis dar turi nors trupinėlį žmoniškumo?.. Tačiau šias mano mintis išvaikė kitos laiško pastraipos pradžia: „ Noriu, kad mano dukra gyventų pas mane. Čia turime didelį namą, nereikės grūstis ankštame, rajonas labai ramus, mokykla netoliese, o mokymo kokybė daug aukštesnė nei Lietuvoje. Ji dar jauna, greit pripras prie pasikeitusios aplinkos, o ir kalbą išmokti nėra sunku. Pokyčiai yra gerai, o tokie pokyčiai bus naudingi jos ateičiai.“ Jis rašė ir rašė, kaip man bus gerai, kaip man ten patiks. Bus, patiks – o ne, būtų, patiktų. Jis kalbėjo tvirtai ir laišką baigė žodžiais: „Pagalvok apie tai, nes jei tu egoistiškai nesutiksi, aš pasistengsiu, kad dukra tavęs nekęstų. Galiausiai yra teismai… Pinigai visagaliai.“
Perskaičiau laišką ir padėjau ant virtuvinio stalo. Mama sėdėjo greta, gniaužė pašluostę.
- Aš… – pradėjau, bet nežinojau, ką pasakyti.
- Jei tik tu nori… – tyliai pasakė mama. – Aš nelaikysiu.
- Mam! – apstulbau. – Pažadėk, kad manęs neatiduosi!
Tai išgirdusi, mama pakėlė akis nuo savo rankų ir pažvelgė į mane. Nors mes ir neturėjome nieko bendro, tačiau tėčio aš nekenčiau visa širdimi. Man buvo gaila jos – vienišos, sugniuždytos moters, kuriai nebebuvo likę nieko, tik aš – mergaitė, prie kurios ji taip stengėsi priartėti.
- Žinoma… – pasakė ji netvirtai. – Žinoma. Neatduosiu.
Pakilau nuo kėdės, nedrąsiai paliečiau mamos plaštaką, spustelėjau ją ir nuėjau savo kambarin. Ilgai gulėjau ant kilimo ir mąsčiau, koks būtų gyvenimas ten, tėvo namuose su pamote, kurios nesu mačiusi, bet jau liepsnoju neapykanta jai, su tėvu, kurio ilgai nemačiau ir su kuriuo nebeturėčiau nieko bendro – visus mus jungusius saitus jis nukirto skyrybomis. Koks būtų gyvenimas svetimoje šalyje, su svetimais žmonėmis, svetimais namais. Nedrįsau įsvaizduoti, koks būtų mamos gyvenimas. Ar aš galėjau su ja taip pasielgti?..

* * *

Išdrįsau nusiųsti šviesiaplaukiui laišką. Nekantriai laukiau atsakymo, tikrinausi elektroninį paštą kas pusvalandį. Ir rašydavau vis naujus laiškus, kuriuos po savaitės tylos ėmiau jam siųsti kasdien.

Mano sapnuose aš ir tu tapome mes, ir viskas: bučiniai, žodžiai, žvilgsniai, gestai, veiksmai, net situacijos, mano jau išgyventos ir ne kartą. Aš noriu tikėti, kad tai ne sapnas, kad tai realybė, kad… Jei žinočiau, jei tikrai žinočiau, kad ir tu jauti man tą patį, ieškočiau tavęs. Išvaikščiočiau visą Lietuvą, kiekvieną žemės grumstelį paliesčiau savo kojomis, kol rasčiau tave. Eičiau tavęs link per audras ir pragarus, per stiklus ir žarijas, per aplinkinius ir per save. Jei tik tartum man bent žodį… aš po kojomis tau pakločiau visą save, leisčiau, kad iškeltum į padanges, kad numestum į prarajas, leisčiau tau mane trypti, žudyti mane lėtai ir skausmingai, leisčiau, kad mylėtum, guostum, apkabintum. Jei tik tartum bent žodį…Praeitą savaitę mokyklos rūbinėj užuodžiau tavo kvapą. Nežinau, gal pasivaideno, o gal kurio vaikino striukė kvepėjo tais pačiais kvepalais, kokiais kvepėjai tu, kai vienintelį kartą sėdėjai taip arti manęs tame sandėliukyje. Stovėjau ten ilgai ir uodžiau, gėriau tą kvapą į save visomis ląstelėmis. Mažytis prisilietimas prie tavęs ir noras pratęsti tą akimirką iki kol pas mane ateisi – iki amžinybės.

———————————————————————————————————-

Žinai, aš retai verkiu. Dažnai noriu pravirkti, atrodo, būtų lengviau, jei galėčiau išlieti viską iš savęs, bet negaliu. Tačiau rašydama tau ir suvokdama, koks visgi tolimas man esi, jaučiu, kaip ašaros tvekiasi akyse, bet skruostais tekėti negali. Tik tark žodį ir aš suskubsiu tavęs ieškoti…

———————————————————————————————————-

…nes šiandien noriu verkti…
Nuplėšyk mano sparnelius po dalį. Po vieną. Kaip mažos baltos ramunės lapelius, paslaptingu balsu kartodamas žodžius it mantrą: myli-nemyli-myli-nemyli-myli… bet ar tą žodį palieku gale?.. Nutraukyk man kojytes, kaip mažas vaikas nutrauko bejėgei musei. Tiktai paliesk. Leisk tave stebėti. Dieną, naktį, dieną, naktį. Ne, tik naktį. Dieną išnyk ir atgimk su sutemom. Daužyk mane su mažu plaktukėliu ir klausyk, kuroje vietoje suskambėsiu aidžiau. Taukšt. Čia trenk smarkiau ir subyrėsiu. Bučiuok mane skausmingai, kandžiok mano lūpas. Krauju lai susitepa horizontas ir ratas aplink mus. Ugnis. Tu niekur nepabėgsi. Pasisodink mane vidurnaktį ant stogo krašto ir kartok: „Nušok, nušok, nušok, jei myli, šok!“, o aš tik žvelgsiu į tave. Nešoksiu. Bet jeigu būtum ten, ant žemės, jei keletą sekundžių krisčiau į tave… Nušok! Nušok, jei myli! Aš šokčiau. O tu nueitum neatsisukdamas.
…nes šiandien noriu verkti…

———————————————————————————————————-

Noriu paklausti tavęs, kaip tau sekasi? Ar esi laimingas? Nelaimingas? Ar nesergi? Ar nešalta? Ar užmigdamas sukaukši dantimis, o per miegus kalbi? Ar dar kvepi s a v i m i? Man reikia tavo žvilgsnio. Ne, ir jo man taip nereikia, kaip reikia žinojimo, kad galiu tave stebėti. Reikia pabėgti nuo realybės ir mėgautis vien tavimi. Norėčiau išsiverkti. Tyliai tyliai. Aš negriaučiau tylos, neišleiščiau nei dejonės, tik leisk nebyliai išsiverkti. Tiktai neliesk manęs, neapkabink, neglostyk man plaukų, nes paskandinsiu mus abu…
Kodėl sapnai negali apsikeisti vietomis su realybe? Tada kasdien gyvenčiau pasakoj ir tik naktimis mane kamuotų košmarai, iš kurių pabudus galėčiau glaustis prie tavęs…

———————————————————————————————————-

Švelnus graudulys, lengva melancholija, klampus liūdesys ir ilgesys to, ko niekada ir neturėjau, ką buvau susikūrusi sau ir savyje. Ką nori matyti, tą ir matai. Taip tu man sakei tada, sandėliukyje. Poviliuko rūsy, koncertuose, gatvėse – visur akimis ryju šviesiaplaukius, ieškodama juose kažko, ką mačiau tavyje. Kartais pagalvoju, kad dabar man reikėtų tik žmogaus, kuris išklausytų mano pasakojimų apie tave, o tada jie, tie pasakojimai, nuskrietų dangop, pasiektų mėnulį, įsigertų į žemę, medžius, šlamėtų kartu su jais ir nebegrįžtų į mane. Ar tada rasčiau ramybę?..

———————————————————————————————————-

Jau seniai bebuvai mano sapne. Kur dingai? Prašau, ateik į mano sapną…
———————————————————————————————————-

Nebesapnuoju tavęs jau seniai… Pradedu pamiršti tavo kvapą, tavo lūpas, tavo prisilietimus… Miglotai pamenu tik žvilgsnį ir gestą, kai atmesdavai plaukus už nugaros. Nejau ir dabar neatsiliepsi? Bent žodį… Parašyk bent žodį. Bijau, kad dingsti, kad tavęs net nebuvo…
* * *

Tai nutiko liepos pabaigoje. Liepos pradžioje nustojau rašyti laiškus šviesiaplaukiui. Vasara buvo tokia pat nuobodi kaip ir kitos mano vasaros. Dienos slinko varginančiai lėtai. Nemėgau karščių, todėl kiauras dienas praleisdavau namuose užsitraukus naktines užuolaidas. Peržiūrėjau galybę filmų, perskaičiau daug knygų, vakarais išlįsdavau paslampinėti po gatves, savaitgalius leidau Poviliuko rūsy. Nors su mama pradėjome sutarti, tačiau namuose nebuvo jauku. Nesikalbėjome apie tėčio laišką, tačiau nerimas buvo jaučiamas tiesiog ore. Tada ji nieko jam neatrašė, neatsiliepdavo į jo skambučius. Aš su tėčiu nebuvau kalbėjusi nuo tada, kai mojavome jam aerouoste. O tai buvo taip seniai… Keista, bet jis niekad man neskambino, nesusisiekė internetu, neparašė laiško. Ar jam buvau reikalinga aš, jo duktė, ar tiesiog norėjo pribaigti mamą?
Paskutinį liepos savaitgalį nutarėm atšvęsti audringai. Poviliuko rūsys buvo sausakimšas, tai vienam, tai kitam kampe pasigirsdavo girtos dainos, skambus juokas. Šįkart ir aš išgėriau porą butelių alaus. Man buvo bloga nuo įtampos namuose, o čia, svetimų žmonių būryje, viskas tapo nebesvarbu. Bandžiau prasibrauti pro žmones ir išlįsti laukan, kai staiga pajutau kažkieno rankas ant savo liemens. Pasukus galvą pamačiau Denį – nuolatinį rūsio lankytoją, romantiką rašytoją, su kuriuo esu mažai tekalbėjus, nors toje pačioje patalpoje praleisdavome labai daug laiko.
- Gal galim pakalbėti? – sušuko man į ausį, norėdamas prarėkti garsią muziką.
Linktelėjau ir jis, pagriebęs mane už rankos, išsitempė laiptais laukan.
Vasaros naktis buvo rami, tyli, tos tylos nedrumstė net iš rūsio besiveržianti muzika. Denis užsidegė cigaretę ir paklausė:
- Gal pasivaikščiojam?
Ėjome tuščiomis gatvėmis ir kalbėjome bendromis, neutraliomis temomis, kai staiga įsivyravo tyla ir nujautimas, kad bus kažkas ypatingo.
- Žinai… Turėjau tau seniai pasakyti.
- Pasakyti ką? – suklusau.
- Tie laiškai… kuriuos siuntei… žinai… tas laiškas… na, pats pirmas… seniai…
Neiškart supratau, ką jis nori pasakyti, tačiau mano skruostai ėmė rausti.
- Na, nežinau, kaip tau pasakyt. Man nesmagu, kad taip išėjo…
- Aš… nesuprantu, apie ką tu, - suveblenau.
- Pameni eletroninį laišką, kurį gavai vasaros pradžioj? Apie Mėnulį ir fėjas… Tai… ten aš rašiau. O paskui tu man atrašei. Nežinojau, ką tau atsakyt, tada vėl parašei ir… ir… ir… Mergyt, tu man patinki, tikrai patinki ir nepyk, kad taip gavosi. Nežinojau, kad tu… šviesiaplaukis… Ei, kur tu?!..
Nelaukiau, kol jis nustos kalbėti ir bėgte pasileidau Poviliuko namų link. Denis pasivijo mane prie pat namo ir uždusęs apkabino.
- Nebėk… – švokštė man į ausį. – Aš nenorėjau… Aš turėjau… turėjau tau tai pasakyt… Tik nepyk…
Jaučiau, kaip degte dega mano skruostai, kaip daužosi širdis (nuo bėgimo ar nuo gėdos?), kaip kažkur prie mano pažasties tvinksi jo širdis.

Rodyk draugams

* * *
Praėjusio šeštadienio ryte susipykau su mama. Buvo gal dešimta valanda, gulėjau lovoje ir varčiau biologijos vadovėlį, skaitinėdama užrašus po nuotraukomis, kai ji įėjo į mano kambarį nešina arbatos puodeliu.
- Labas rytas, - pasisveikino. – Atnešiau arbatos.
- Labas, ačiū, - sumurmėjau nustebusi. Ji niekada nebuvo tokia maloni.
Paėmiau šiltą puodelį, neatitraukdama akių nuo atsitiktinai atsivertusio vadovėlio puslapio numeriuko. Septyniasdešimt trys.
- Mokaisi? – paklausė mama. Tikėjausi, kad padavusi arbatą išeis, tačiau ji pasirėmė į rašomąjį stalą, o tai reiškė, kad ruošiasi ilgai kalbėti. O gal tylėti.
- Mhm.
- O ką mokaisi taip anksti ryte? – darkart paklausė ji, prieidama prie manęs.
Pažvelgiau į vadovėlį ir nejučia nuraudau. Lyg tyčia, pusę puslapio užėmė vyriškų lytinių organų sandara. Staiga užverčiau knygą ir nušveičiau ant lovos. Mama šyptelėjo.
Siurbtelėjau arbatos ir tuoj pat išspjoviau laukan.
- Kas… kas negerai? – sutriko mama.
- Juk žinai, kad man…. aš alergiška šitoms…arbatžolėms, - nesugalvojau kitos priežasties. Pažvelgiau į puodelį ir šis man priminė pamazgų kibirą: plaukiojo kažin kokie lapeliai, koteliai, šleikčiai žalia spalva priminė dumblą, o ir skonis nebuvo geresnis.
Mama atsiduso. Nuo stalo paėmė mano piešinių knygelę ir atsivertė.
- Gražus vaikinas, - tarstelėjo, atsukdama man šviesiaplaukio portretą.
- Padėk.
- Kodėl? Jis tikrai gražus, tu turi talen…
- Padėk, - nukirtau. Galbūt galėjau jai papasakoti apie tai, kaip šviesiaplaukis neišeina man iš galvos, kaip vis nepavyksta atkurti jo bruožų, tačiau sapnuose matau jį su menkiausiomis raukšlelėmis apie akis, lūpas, matau kiekvieną plauką, netgi tariuosi užuodžianti jo kvapą. Tačiau mama… ji nebuvo sava.
Kurį laiką ji tylėjo. Žvelgė pro langą ir tylėjo. Po valandėlės nejaukios tylos paėmė iš mano rankų arbatos puodelį.
- Gal šiandien nori nueiti apsipirkti?
- Ne.
- Kodėl?
- O kodėl dabar turėčiau norėti, jei nedarėme to nuo tada, kai…? – nebaigiau, nes pamąsčiau, kad negalima mamai trenkti žemiau juostos.
Ji tylėdama priėjo prie durų. Galėjau bent apsimesti, kad vertinu jos pastangas, galėjau, bet tada…
- Tau niekaip neįtiksi, - pasakė ji tyliai. Šie žodžiai many pažadino ilgą laiką slepiamą pyktį.
- Tu ir neturi man įtikti. Tu turi bendrauti su manim… normaliai. Kaip visos mamos. Nešaukti ant manęs, neprimesti savo nevykusio gyvenimo taisyklių, ne… nedepresuoti dėl tėvo, būti tvirta ir… ir… Kodėl nori nusipirkti mano palankumą? Iš pradžių arbata, kuri primena pamazgas, tada piešinių, kurie tau niekada nerūpėjo, gyrimas, paskui bandymas suvilioti pirkiniais. Kas toliau? Ką dar gali man pasiūlyti?
Mama išėjo. Girdėjau, kaip sudužo į kriauklę nusviestas puodelis, barkštelėjo iš šaldytuvo traukiamas degtinės butelis, trinktelėjo jos kambario durys.
Nuotaika buvo sugadinta ilgam. Pavakare nuslinkau pas Poviliuką. Šiek tiek jam pasipasakojau. Vaikinas kalbėjo, kad esu per žiauri savo mamai, kad jai vis dar sunku išgyventi vyro netektį, senelio mirtį, kad dabar ji turinti tik mane. Jaučiausi šlykščiai. Į rūsį ėmė rinktis žmonės, tarškėjo buteliai, skambėjo tostai (pasirodo, buvo kažkieno gimtadienis), juokas, kažkas vis prieidavo prie manęs ir klausdavo, kodėl aš tokia liūdna ir sėdinti kampe. Kai dauguma išlėkė laukan parūkyti, tyliai susirinkau pieštukus ir pasislėpiau patalpoje, kur senelė laikė uogienes. Žinojau, kur Poviliukas laiko raktą, žinojau, kad niekas čia neis. Tačiau jau po gerų dešimties minučių išgirdau durų girkštelėjimą ir atsisukusi pamačiau… šviesiaplaukį.
Jo nemačiau lygiai tris savaites. Šiam įėjus į sandėliuką atrodė, kad visa aplink nušvito. Vaikinas atsisėdo greta manęs ir akinamai šypsodamasis paklausė:
- Tai ką, skaičiuoji uogienių stiklainius?
Buvau sutrikusi, nežinojau, ką atsakyti, bet jis taip draugiškai šypsojosi, kad netrukus atsipalaidavau ir, atrodė, prakalbėjome visą amžinybę.
- Eisiu, pažiūrėsiu, ką jie ten veikia, - tarė jis po gerų trijų valandų ir išėjo.
Sėdėjau tarp tų stiklainių ir galvojau, kad nieko gražesnio už šias tris valandas mano gyvenime dar nebuvo. Šviesiaplaukis ilgai negrįžo. Už durų girdėjau balsus, kurie po truputį tilo. Galiausiai rūsyje įsivyravo visiška tyla. Užsnūdau.
Sapnavau, kaip kažkas mane pažadina. Atsimerkusi akis iškart suprantu, kad priešais tupi šviesiaplaukis, o rankose laiko mano striukę. Kažką kalbėdamas apie miestą, griuvėsius, fėjas ir mėnulį, jis apvelka man striukę ir dar mieguistą išsitempia laukan.
Tylėdami ilgai keliaujame per miegantį miestą. Šviesiaplaukis laiko mano ranką, gera jausti jo ilgus šiltus pirštus. Visą kelią nenuleidžiu nuo jo akių.
Mes sustojame griuvėsiuose. Apgriuvusios sienos skendi šešėliuose. Šviesiaplaukis nusiveda mane į namą, kopiame suskeldėjusiais laiptais. Viena ranka remiuosi į sieną, nes laiptinėje taip tamsu, nors durk į akį. Vaikinas nepaleidžia mano rankos, vaikščioja čia drąsiai ir savimi pasitikėdamas. Atrodo, pažįsta šiuos griuvėsius kaip savo namus. Nusiveda mane į balkoną, pro kurį atsiveria pasakiškai gražus miegančio miesto vaizdas.
Čia praleidžiame visą naktį, paryčiais vėsus vėjelis pradeda glostyti mano skruostus, rankas. Imu pūsti šiltą orą į sugniaužtus delnus.
- Šalta? – paklausia jis.
- Vėsu.
- Eikš, - taria ir apkabina mane. Norisi pratęsti šią akimirką iki begalybės. Stoviu jo glėbyje, uodžiu jo kvapą, teka saulė. Matau ją pro jo plaukus.
- Tu labai panaši į vieną skandinavų mitologijos fėją, – kalba jis man į ausį. – Tokios pat didelės rudos akys, tokie pat susivėlę plaukai, tokia pat gležnutė, tokia… Tu mano fėja. Džiaugiuosi tave radęs. Visos fėjos anksčiau ar vėliau skrenda link savo Mėnulio. Negali neskristi. O Mėnulis visas priima. Mėnuliui reikia fėjų. Fėja… Tu mano fėja… Anksčiau ar vėliau.
Ryte pabudau šypsodamasi. Išlindau iš sandėliuko, tarp miegančiųjų ieškojau šviesiaplaukio, tačiau jo nemačiau. Tyliai išslinkau laukan.
Grįžusi namo įsijungiau kompiuterį ir ilgai ieškojau informacijos apie skandinavų fėjas. Deja, nieko neradau.
* * *
Mama ilgai purtė mane už peties. Sapnavau didelį mėnulį, aplink kurį skraidė kosminiai laivai ir bandė jį susprogdinti. Kai galop pramerkiau akis, ji atsisėdo ant lovos krašto ir prakalbo:
- Šiąnakt negrįžai namo.
Atsiverčiau ant nugaros. Prisiminiau Poviliuko žodžius apie mamą.
- Aš daug galvojau apie tai, ką pasakei vakar… – tęsė mama, nelaukdama mano atsakymo. – Ir nutariau bandyti keistis. Jei tik man padėsi. Aš noriu, kad viskas būtų kaip anksčiau, kad mes… Kad mes kalbėtumėmės.
- Mam, aš noriu miego, - sumurmėjau.
- O kur šiąnakt buvai? Man neramu, kad naktimis tu…
- Senelio bute, - staiga šmėstelėjo mintis. – Miegojau senelio bute. Su draugais buvau tame miesto gale, jau buvo vėlu, toli eiti namo, todėl nuėjau ten. Ar… nieko tokio?
- Nieko tokio, - atsakė mama, tuo mane nustebindama. Įprastai ji turėjo pradėti šaukti, kad esu per jauna daryti tokius sprendimus ir privalau jai pranešti, kur praleidžiu naktis. – Einu į bažnyčią. Gal nori kartu?

Rodyk draugams

* * *
Vasarą sutikau maudynėmis lietuje. Paskutinė pavasario diena – apsiniaukusi ir vėjuota. Vakare ėmė lyti. Lašai daužėsi į skardinę mano palangę, tas garsas taip mane žavėjo, kad išjungiau muziką ir pravėriau langą. Mama jau miegojo, laikrodžio rodyklės judėjo link vidurnakčio. Norėjau, kad lietus skverbtųsi į mane pro visas odos poras, švelniai lytėtų mano kūną. Nusimečiau pižamą ir vilkėdama vienais apatiniais įsitaisiau ant palangės. Lietaus lašai pro atvirą langą veržėsi vidun, vėjas lengvai plaikstė užuolaidas. Tokius vakarus, tikiu, atsiminsiu visą gyvenimą.
Mano kuprinėje mėtėsi draugės cigaretės. Jos tėtis šiomis dienomis buvo grįžęs Lietuvon, o ji nenorėjo, kad sužinotų apie rūkymą. Kai manęs kas nors paklausia, ar rūkau, atsakau, kad ne. Aš retai mėgaujuosiu svaigiu dūmu. Dažniausiai – naktimis, kai galiu įsitaisyti ant savo palangės, basomis kojomis liesti naktį, o melsvus dūmelius pūsti į tamsą. Naktimis lauke tvyro ne tik tamsa, bet visa gaubia kažin koks paslaptingumas: keisti garsai, keisti kvapai, keistos nuotaikos. Net medžiai šnara kitaip nei dieną.
Šiąnakt sėdėdama ant palangės, mėgaudamasi lietumi ir pūsdama tuos mažus debesėlius (ar taip atsiranda debesys?), prisiminiau praėjusį vakarą ir naktį. Kažkas įvyko. Aš dar nežinau, kas, bet many kažkas apsivertė.
Vakar sulaukiau draugės skambučio ir pasiūlymo nueiti pas Poviliuką. Visiškai nenorėjau grūstis jo rūsyje su galybe nepažįstamų metalistų, gotyčių ir kitų neaiškių žmogelių. Ji patikino, kad būsim tik „savi“. Tai reiškė, kad Poviliukas tikriausiai atsives eilinę mergaitę, draugė trinsis su kokiu bernioku, Denis vėl sėdės kampe su sąsiuviniu, o dar kelios man nepažįstamos poros šiaip gers ir trankia muzika neleis Poviliuko senelei ramiai miegoti. Po ilgų jos įtikinėjimų ir triuškinančio argumento, kad jei neisiu, tai vakare motina tikrai užeis pasikalbėti, sutikau. Nieko blogesnio nutikti ir nebegali, pamąsčiau tada. Pasiėmiau piešinių knygelę, krūvą pieštukų ir iškeliavau. Susitikome miesto centre, draugė dar užsuko alaus ir patraukėm į Poviliuko namus.
Poviliukas buvo daug vyresnis mūsų draugas. Gerbiau jį, nes jis man įkūnijo tikro draugo ir tikro vyro idealą. Jo tėvai prieš keletą metų išvyko į užsienį, pasiėmė ir jaunėlę jo sesutę. Poviliukas liko gyventi su senele. Dabar jis dirbo apsaugininku viename bare. Pats juokdavosi, kad toks darbas yra tiesiog nuostabus: panelės pačios lipte limpa, žavios barmenės dėka jis galįs gerti, kiek lenda, kai niežti kumščius – gali pasimušti, o dar už visa tai jam mokami pinigai. Nors žinojau, kad slapta jis svajoja surasti tą vienintelę, sukurti ramią šeimą, susirasti normalų darbą, o vakarais gurkšnoti su draugais alų savo namo rūsyje, kur kartais pabrazdintų gitarą.
Susipažinau su juo gal prieš metus. Sėdėjau ant bibliotekos laiptų. Jis prisėdo greta ir paklausė, ko aš laukianti.
- Draugės, - atsakiau.
- O aš laukiu draugo. Kartu laukti bus smagiau, - nusišypsojo. Jo šypsena buvo akinanti.
Tuomet atradom antrus savo namus – Poviliuko rūsį. Jis buvo didelis, po visu namu. Vaikino senelė neprieštaravo, kad jo draugai rūsyje vos ne apsigyvendavo. Pats Poviliukas ir gyveno tame rūsyje, nors ir turėjo kambarį antrame aukšte. Jame buvau tik kartą ir supratau, kodėl rūsys jam mielesnis. Kambarys buvo šviesus, švarus ir… bedvasis. O rūsyje jis buvo įsirengęs tikrą savo valstybę: jo kambarys su rakinamomis durimis, bendras kambarys draugams, didesnė patalpa tūsams, daugybė mažų kambarėlių, jei kas liktų nakvoti ir senelės uogienių, bulvių bei kitų maisto produktų sandėliukas.
Į šiuos namus praeitą vakarą ir keliavom. Duris atidarė senelė. Ji vilkėjo vienais naktiniais marškiniais, reti žili plaukai krito ant pečių. Pagalvojau, kad senatvėje norėčiau atrodyti būtent taip: žila, raukšlėta, besididžiuojanti savo amžium ir nevirtusi bumbekle.
- Poviliuko dar nėra, bet galit jo palauk rūsyje, - pasiūlė ji mums. – Negrįžo dar iš darbo.
Rūsyje jau sėdėjo Denis – abiturientas iš mūsų mokyklos. Jis buvo romantikas, svajojantis kada nors išleisti savo knygą. Per dienas nieko kito ir neveikdavo, tik rašydavo kažką į vis naujus sąsiuvinius. Draugė nusivedė mane į didesniąją patalpą ir ėmė šnabždėti:
- Tas Denis man patinka. Man atrodo, ir aš jam patinku. Jis dažnai svaido į mane tooooookius žvilgsnius, kad net nuraustu. Nežinau, jis visai mielas vaikinas. Ne toks, kaip anie durneliai, su kuriais smagu tik pasiglamžyti kelis vakarus. Denis toks…hm… kitoks. Kaip manai?
- Denis – geras žmogus. Geras, supranti? Jei nori jo tik keliems vakarams, geriau nereikia… – pradėjau, bet nebaigiau, nes grįžo Poviliukas.
Jis visas švytėte švytėjo. Pasakojo apie puikų vakarą darbe, pasakiško grožio merginą, kuri primygtinai kvietėsi jį pasivaikščioti, bet jis turėjo atsisakyti, nes čia jo laukia jo „gerieji draugai“.
Man patinka jo apkabinimai. Dažnai jis stveria mane į glėbį ir suka suka suka ratu. Tiesą sakant, nemėgstu tiesioginių kontaktų su kitais žmonėmis. Išimtis - tik jis. Gal todėl niekada neturėsiu vaikino… Kiek kas bandė mane merginti, aš pabėgdavau, vos tik jie panorėdavo daugiau nei keli vaikiški pakštelėjimai. Man to nereikia. Man nereikia prisirišimo prie žmonių, kai žinau, kad tai yra laikina, kad niekas negali tęstis ilgai, nes… nes tiesiog taip yra.
Netrukus ėmė rinktis žmonės. Mažai tikėtina, kad draugė to nežinojo. Tikriausiai pamelavo man, norėdama išsitempti iš namų. Įsitaisiau kambario kampe ir bandžiau popieriaus lapuose atvaizduoti susirinkusių žmonių veidus.
Mano žvilgsnis vis užkliūdavo už šviesiaplaukio vaikino, kuris nebuvo labai linksmas. Jis sėdėjo prie Poviliuko, rankose visą vakarą laikė tą patį alaus butelį. Kartais jiedu imdavo apie kažką diskutuoti, vaikinas gestikuliuodavo rankomis, bet muzika grojo taip garsiai, kad negirdėjau nei vieno jų žodžio. Nė nepajutau, kaip ėmiau piešti vien jį. Jis buvo išties gražus, išraiškingų veido bruožų: aukšta kakta, gilios akys, maža nosytė ir plonos lūpos. Jo pečius gaubė ilgi šviesūs plaukai. Vaikinas buvo lieknas, vilkėjo tamsius džinsus ir juodus marškinėlius su kažkokios grupės logotipu. Vis žvilgčiojau į jį ir kėliau jo portretus į savo knygelę. Po kurio laiko pastebėjau, kad jis taip pat į mane žvilgčioja. Keletą kartų mūsų žvilgsniai susitiko ir susigėdusi nukreipiau akis žemyn. Jo akys buvo mėlynos.
Tąnakt keliavau namo kaip apsvaigusi. Palikau visus ten. Mačiau, kaip šviesiaplaukis tyrinėjo mane, kai atsisveikinau su Poviliuku. Miestas buvo tuščias ir tylus. Manyje virpėjo Kažkas, ko apibūdinti dar negaliu.
Užgesinusi cigaretę į sieną, nuorūką numečiau laukan. Mama niekada nepjauna pievos, todėl nebijojau, kad pamatys tas nuorūkas, kurios ten susikaupė per žiemą.
Šviesiaplaukiui tiktų cigaretė.

* * *
Keista, kai pagalvoji. O kai negalvoji, tai dar keisčiau.

* * *
Šviesiaplaukis neišeina iš mano galvos. Jis ten apsigyveno kaip Robinzonas Kruzas negyvenamoj saloj. Apie jį nežinau nieko. Visiškai nieko. Bevardis vien savo žvilgsniais pasėjo mano sielos dirvoj save.
Bandžiau atkurti jo veidą popieriuje jo nematydama. Ir man nesisekė. Vieną dieną draugė pamatė šiuos bandymus. Tada pagriebė mano knygelę ir ėmė versti jos lapus. Puslapyje po puslapio vien jo veidas. Versdama tylėjo. Užvertė knygelę, atidavė man. Tylėjo.
- Kas? – paklausiau neištvėrus tylos.
- Jis man nepatinka.
- Kodėl? Ką apie jį žinai?
- Beveik nieko. Bet man jis nepatinka. Sveikinausi tą naktį su juo. Poviliukas mus supažindino. Spaudžiau jo ranką. Šlyštus tipas.
Ji turėjo gerą nuojautą. Iš pirmo žvilgsnio, po pirmo prisilietimo galėjo pasakyti, ar galima tam žmogui atsukti nugarą, ar verta pasitikėti, ar reikia bėgti neatsisukant.

* * *
Nežinau, iš kur, bet jis gavo mano elektroninio pašto adresą.
O aš gavau jo laišką.
„Rūsys. Žmonės, cigaretės, alus, muzika ir… tu kampe. Kitokį, ypatingą, išskirtinį žmogų atpažinsi net užsimerkęs ir stovėdamas minioje. Tada tu jausi ir tiesiog eisi jo link ištiesęs rankas. Tada apkabinsi. Neatsitrenksi, bet apkabinsi. Kaip plaštakės jaučia šviesą ir skrenda jos link. Neaiškink man tų biologinių dalykų. Jos tiesiog jaučia. Tu man panaši į fėją. Žinai, fėja negali nepastebėti Mėnulio. Ir negali į jį neskristi. Anksčiau ar vėliau.“
Jis nepasirašė, bet aš žinau, kad čia jis – mano šviesiaplaukis.

Rodyk draugams

* * *
Mudvi su mama ne visada sutariame puikiai. Tiesą sakant, mes visai nesutariame. Prieš tėvų skyrybas viskas buvo puiku. Ideali šeima: graži mama, dirbantis tėtis, maža dukrytė. Tik vieną dieną tėtis prarado darbą. Sėdėjo namuose apie pusmetį, niekas jam neįtiko. Vienur mokėjo per mažai, kitur netenkino sąlygos, o trečioje vietoje darbdavys buvo per daug kvailas ar per daug griežtas. Galop kažkoks draugo draugas ar draugo draugų draugas pasiūlė tėčiui važiuoti užsibirbti į Airiją. Jis ir išvažiavo. Nebegrįžo. Susirado ten kažkokią emigrantę Nadieždą. Mama pradėjo gerti. Vakarais prisigėrusi skambindavo tėčiui ir šaukdavo šaukdavo šaukdavo… Kažin, ar jis klausydavosi. Tikriausiai padėdavo telefoną kur po lova ir tada su Nadiežda joje… Mama verkdavo. Ji raudodavo girtomis ašaromis ir liedavo savo skausmą į nebylų telefono ragelį. Ji išrėkdavo viską, kas ją tuo metu slėgdavo, kaltindavo jį viskuo, net tuo, kad jai nulūžo nagas, kad suplyšo jos kojinė, kad sąskaita už elektrą tokia didelė, kad jos bendradarbės vyras padovanojo žmonai gėlių, o ji gėlių negaunanti jau dešimt metų, kad prezidentu išrinktas ne jos favoritas, kad varna apdergė jos palangę, kad nepajėgia nusipirkti naujo automobilio, kad jos dukra su ja nesikalba, ji neturi tikrų draugių, o jos motina mirusi, todėl jaučiasi tokia vieniša. Aš negalėjau su ja kalbėtis. Aš jos nekaltinau. Aš kaltinau jį. Kuo? Kad nesugebėjo mylėti, kad nemokėjo mylėti, kad pabėgo pas tikriausiai jaunesnę ir didesnė krūtinę turinčią emigrantę ir mėgaujasi jauniklio gyvenimu. Tėti, norėjosi jam pasakyti tada, kai jis svarstė, ką daryti, tėti, pagalvok apie mamą, pagalvok, tu nebūsi jaunesnis, jei glamžysi jaunesnę užsienietę. Tėti, čia tavo namai, namai, kuriuos pats statei, kuriuose augo tavo vaikas, kur tu miegojai, žiūrėjai televizorių, rūkei pasirėmęs į durų staktą, taisei man dviratį ir šeštadienių rytais valgei su mumis blynus. Tėti, kodėl nemokėjai būti laimingas su mumis? Ko tau trūko? Meilės? Tėti… Juk mylėti nemokėjai tu.

Mes išgyvenom. Mama nustojo gerti. Kartais netgi nusišypsodavo. Tik nežinau, kodėl po skyrybų tarp mūsų atsirado neperžengiama akmeninė siena. Mes matėme viena kitą kasdien, mes kalbėdavomės apie kasdienius dalykus: mama, pasibaigė duona; dukra, grįždama iš mokyklos užsuk į parduotuvę; mama, kada šiandien grįši?; dukra, štai tavo kišenpinigiai; mama, man skauda galvą; dukra, vaistai ketvirtame stalčiuje nuo viršaus. O man kartais taip norėdavosi pasakyti: mama, man skauda širdį… Ką tuomet ji būtų atsakiusi? Vaistai ketvirtame stalčiuje nuo viršaus? Ar – viskas praeis, tau tik paauglystė?

Ji tapo isteriška ir priekabi. Jai nepatinka mano išvaizda. Mano spintoje – vien juodi rūbai, platūs sijonai, odinės kelnės. Po lova – sunkūs kerziniai ir ilgaauliai platforminiai batai. Mano lūpoje – du auskarai. Mano akys nuolat apvestos juodai, o plaukai taip pat juodi. Ji šaukia, kad esu panaši į giltinę ir kad jai gėda dėl manęs. Ji sako, kad negalim rodytis kartu gatvėj, nes jai gėda. Gėda gėda gėda. Bet labiausiai jai nepatinka mano muzika. Aš dažnai pasimetu laike, nepastebiu, kad jau šešios valandos popiet, neišgirstu, kaip trinkteli laukujės durys. Įlėkusi į mano kambarį ji šaukia, kad patylinčiau muziką. Aš guliu ant kilimo, užsikėlusi kojas ant lovos, užsimerkusi ir dainuodama, kriokdama, vaitodama, spiegdama, riaumodama, cypdama, šnabždėdama dainų žodžius kartu su vokalistais. Tada ji prilekia prie kompiuterio ir spaudo visus mygtukus iš eilės, kol galiausiai ištraukia laidą iš rozetės. Eilinis barnis. Aš tyliu, ji šaukia. Ji tranko namų duris, aš tyliu. Ji verkia. Aš verkiu. Atskirai. Po vieną.

Tikriausiai mums tereikėtų pravirkti viena prieš kitą ir viskas vėl būtų kaip seniau. Apsikabintume, išverktume savo skausmus, pasikalbėtume kaip motina su dukra, kaip vieno kraujo moterys. O tada keptume blynus šeštadieniais. Ji paklaustų, ką aš veikiu savaitgalių vakarais, kaip man sekasi su berniukais ir kodėl aš taip retai išeinu iš savo kambario. Ei, mama! Gal išeičiau dažniau. Gal mes kartu žiūrėtume televizorių, kuris man visai neįdomus, bet jausčiausi maloniai vien būdama su tavimi. Gal pasidalintume prisiminimais ir svajotume apie ateitį. Gal nusipirktume šunį. Jis atneštų džiaugsmo ir bendrų rūpesčių. Gal…

Ta pati scena ir šiandien. Mama grįžo iš darbo. Aš klausiausi juodmetalio. Ji užėjo į mano kambarį, rado mane ant kilimo, išjungė muziką ir šaukė. Kai pakilau nuo grindų, ji pamatė naują auskarą mano lūpoje. Trečią. Aš nežinau, kodėl jį įsivėriau. Šįryt ilgai žiūrėjau į save veidrodyje. Man buvo negera. Jaučiausi tuščia, rutiniška ir pilka. Mama jau buvo darbe, visame name skambėjo tas pats juodmetalis, o mano veidas reikalaute reikalavo pokyčių. Iš šaldiklio pasiėmiau gabalą sušalusios mėsos, susiradau storą adatą, seną auskarą. Tai tetruko akimirką. Ranka šiek tiek virpėjo – aš pirmąkart vėriausi pati sau. Pirmasis auskaras buvo įvertas salone, antrąjį įvėrė draugė, o trečiasis… bakst ir viskas. Apkalbos mokykloje. Draugų ir pažįstamų pagyros. Mamos isterijos.

- Aš to netoleruosiu! – šaukė ji. – Tylėjau, kai įsivėrei pirmąjį, tylėjau, kai antrą, bet dabar netylėsiu!

Netiesa, mama. Tu netylėjai. Tu šaukei lygiai taip pat, kaip šauki dabar. Ir tu tai toleruosi, nes tau nėra kitos išeities. Pirmiausia susitvarkyk savo gyvenimą. O tada kiškis į manąjį.

- Mama, palik mane vieną, - paprašiau tyliai.

Ji arba to negirdėjo, arba apsimetė negirdinti.

- Mama, prašau… – pakartojau darkart eidama jos link. Priartėjusi užuodžiau degtinės kvapą.

- Tu gėrei?

Ji nutilo. Nudelbė akis.

- Tu vėl gėrei?

- Senelis… tėtis… Man sunku, - murmėjo panosėje.

Norėjau sušukti: “Mama, tu smirdi. Eik iš čia. Tu girtuoklė. Tu degraduoji. Mama, ar jis to vertas? Ar manai, kad jam rūpi? Manai, kad jis bent pamąsto, ką tau padarė? Tėčiui nusispjaut ir šiuos tris metus tu gedi be reikalo, girdi? Be reikalo! Tu nesusitvarkai savo gyvenimo, todėl kišiesi į manąjį! Bet aš tau to neleisiu, supranti? Tai mano gyvenimas. Mano. Ir aš darau, ką noriu.“

Lyg perskaičiusi mano mintis ir išgąsdinta netikėtos mano tirados, ji ėmė trauktis atatupsta.

- Man tavęs gaila,- iškošiau.

Po šių žodžių ji tekina pasileido į savo kambarį. Trinktelėjo durys. Pasigirdo verksmas. Tik kieno jis buvo – jos ar mano?

* * *
Džiaugiuosi, kad pagaliau atėjo savaitgalis. Dienos mokykloje manęs nė kiek nedžiugina. Tie patys mokytojai, tie patys jų žvilgsniai ir retos replikos. Ar tie žvilgsniai turėtų būti reikšmingi? Ar man jie turėtų ką nors reikšti? Jei tie, suaugusiais save vadinantys, žmogeliai pamatytų save mano akimis, suprastų, kad atrodo bukai, kad jų žvilgsniai yra buki. Tas pats ir su mokinukais, kuriuos vadinu tiesiog bukagalviais. Išmokau nebekreipti dėmesio į pašaipias replikas. Atsikirsti būtų beprasmiška – bukagalviai to juk nesuprastų. Nesakau, kad mokykla man yra visiška kančia. Ne. Toje pačioje mokykloje mokosi ir geriausia mano draugė bei keletas draugų. Susitinkame per pertraukas ant laiptų, vedančių į mokyklos palėpę. Ten tapo savotiška mūsųsusibūrimo vieta. Mano mokykla nėra didelė. Mūsų, kitokių, joje yra gal dešimt, penkiolika. Turime būti vieningi, bet… Jie man svetimi. Dažnai sėdžiu ant tų laiptų, klausausi jų kalbų, man tarp jų ramu, gera, paprasta, tačiau nesijaučiu sava. Ar jaučiuosi dar keistesnė? Galbūt. Visi jau įprato, kad esu tyli, kartais meiliai vadina mane tyliąja mergaite. Bet aš nesu tyli… Aš galėčiau kalbėti ir kalbėti, jei tik kas manęs klausytųsi su susidomėjimu, jei tik kas išties norėtų ir suprastų, apie ką aš kalbu. Kartais pamirštu, kaip reikia kalbėti. Ne, aš neperdedu. Kartais tikrai sunku vartyti liežuvį, dėliojant žodžius, jei noriu pasakyti ką nors daugiau nei „labas“ ar „mama, grįšiu vakare“. Mano draugė dėl to per daug nesijaudina. Gal net nepastebi. O gal supranta, kad tokia jau aš esu – neaušinu burnos be reikalo. Draugaujame nuo pat tos dienos, kai pirmoje klasėje mokytojas sodino mokinukus poromis pagal ūgį. Sėdėjome pirmame suole, mes buvome pačios mažiausios. Aš nešiojau didelius ir juokingus akinius. Jos plaukai buvo šviesiai rudi, visi ją pašiepdavo, vadindami ryža, supintos kasos greitai išsileisdavo, o palaidinė išsipešdavo iš sijono. Berniukai iš mūsų šaipydavosi, tada draugė imdavo juos mušti. Mušdavosi tol, kol pramušdavo kuriam nors nosį. Ne kartą ir pati grįždavo namo sukruvintais rūbais. Gindavo ir mane. Gal dėl to ir tapome tikromis draugėmis. Ji mane gina, aš darau jos namų darbus. Ji kviečiasi mane į vakarėlius, aš išklausau jos problemų, saugau paslaptis ir patarinėju. Laikui bėgant ji tapo aukšta, laiba, berniokiškų bruožų mergina, o aš tebelikau maža ir silpna mergaite. Jau trečioje klasėje mokytojas norėjo perkelti ją į paskutinį suolą, o mane palikti pirmame. Dabar šypteliu, kai prisimenu, kokia tragedija buvo man ši žinia. O draugė suspaudė mano petį, pažvelgė į akis ir ramiai tarė:

- Nesijaudink, aš viską sutvarkysiu.

Ji ir sutvarkė. Nežinau, kaip, bet sutvarkė. Abi sėdėjome klasės gale, nors pro berniokų nugaras beveik nemačiau lentos.

Dabar ji gyveno su tėvais ankštame dviejų kambarių bute miesto centre. Jos tėtis dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, jo dažnai nebūdavo namuose. Motina buvo psichologė. Kai ji, grįžusi iš darbo, rasdavo savo dukrą su manimi, atlaidžiai šypsodavosi ir niekada nepraleisdavo progos paglostyti mano plaukų. Ši mama atrodo nuostabi, nes nesmerkia ir netgi pritaria tam, ką mano mama vadina išsišokimais ir nenormalumu. Draugės mama sako, kad kiekvienas paauglys, kiekvienas penkiolikmetis turi ieškotis savo vietos, o ieškodamas privalo išbandyti viską. Argi ne tokie turėtų būti tėvai? Ar jie neturėtų palaikyti savo vaikų ir leisti jiems augti patiems?..

Kaip jau minėjau, džiaugiuosi savaitgalio pradžia, bet kita vertus, savaitgalis nebūna toks žavus, kai reikia sėdėti dvi paras namuose su mama ir ji nori praleisti tas dienas šeimyniškai. Tokie šeimyniniai pasisėdėjimai dažniausiai baigiasi barniais ir jos ašaromis, o aš, atsidariusi savo langą, sprunku iš namų.

Šį rytą mama ilgai neišėjo iš savo kambario. Atsikėliau apie vienuoliktą valandą ir keletą minučių stovėjau prie savo kambario durų, klausydamasi, ar neišgirsiu jos vaikštant po namus. Buvo tylu. Nutipenau į vonią. Lūpa ištinusi, skaudėjo. Iš vonios išėjau drąsiau. Mamos kambarys tebebuvo uždarytas. Papusryčiavau, o ji vis nesirodė. Į mano duris pasibeldė tik po pietų.

- Aš einu pasivaikščioti, - pasakė. Jos akys buvo raudonos, paakiai pabrinkę. Tikriausiai naktį gėrė.

- Grįšiu vėlai, - pridūrė.

Tylėdama ryškinau bažnyčios bokštų kontūrus savo piešinių knygelėje.

- Pieši?

- Mhm.

- Ką pieši?

Atsukau jai piešinį. Mama stovėjo pasirėmusi į durų staktą, atrodė tokia bejėgė, kad man jos pagailo.

- Mama, aš po pietų išeisiu. Man reikia… Na, būsiu pas draugus.

- Pas kuriuos? Man reikia žinoti, - lyg teisinosi ji.

- Nežinau.

- Nakvosi namuose?

- Tikriausiai. Turiu raktą.

- Tik… žinai… neprisidaryk bėdų.

- Žinau, mama. Žinau.

Ji išėjo. Aš neplanavau niekur eiti. Tik norėjau… Nežinau, ko norėjau. Gal su ja pasikalbėti.

Ji išėjo.

Rodyk draugams