Rašymai

Mes buvome geriausi draugai. Aš ir ji – žavi tamsiaplaukė
mergina iš gretimo miesto. Susitikdavome retai, gal vienąkart per mėnesį. Dažniausiai
kepdavome blynus jos namuose, mat tėvai amžinai dirbdavo, o savaitgaliais ir
laisvomis dienomis, kai visi darboholikai priversti sėdėti rankas sudėjus, jie
išvykdavo į sodo namelį ir darbuodavosi ten. Žiemą šiame namelyje ir nedideliame
sode ne tik kad nebūdavo ką dirbti, bet ir būdavo šalta kone kaip lauke. Mano
draugė, jos vardas Giedrė, šypsodavosi ir kuždėdavo man, kad tikriausiai juos
šildo meilė ir jie tiesiog nori pabūti dviese.

                             Tą
vakarą mes suspykome. Bendravome įprastai – internetu. Dabar jau nebepamenu,
dėl ko tada susiriejom. Kai ji susinervindavo, visuomet išeidavo
pasivaikščioti. Nesvarbu, ką rodydavo laikrodis – vidurdienį, vidurnaktį ar
paryčius. Buvo tamsus vasario vakaras. O gal jau naktis. Ji išėjo. Bent jau aš
supratau, kad išėjo, nes mažytis paveikslėlis mano kompiuterio ekrane iš žalios
varnelės pavirto į pilką iksiuką. Suvokiau, kad nieko nepakeisiu, o ir
principai tą naktį nebūtų leidę jai paskambinti. Dabar man atrodo, kad dėl ginčo
kaltas buvau aš ir privalėjau tada atsiprašyti. Giedrė pasikeitė. Tapo nebe ta
Giedre, kuri visad būdavo giedra ir juokdavosi, kad tėvai jai išrinko idealų
vardą. Atrašinėdavo su daugybe daugtaškių. Ištisos eilutės daugtaškių, man
atrodo, kad tų taškų buvo daugiau nei raidžių. Kalbėdavo kažkokiomis
užuominomis, atrodydavo, kad suka ratais kaip koks gandras, ieškodamas varlių
pelkėtoje pievoje. Ieškojo… Ne, ne varlių ir ne pievoje. Ieškojo ramybės,
užsimiršimo, išeities, galbūt paguodos manyje. Tikriausiai tikėjosi, vylėsi,
jog perskaitysiu jos mintis, jausmus ir būsenas tarp šių daugtaškių. Neperskaičiau.
Galop pasipasakojo. Tąnakt ją išprievartavo. Kažkoks pažįstamas vaikinas, sako,
buvo girtut girtutėlis ir nesuvokė, ką daro. Aš netikiu. Giedrė jį gynė. Kaip visiškai
girtas, atsiprašau, bernas galėjo užpulti blaivią, guvią ir greitą merginą?
Giedrė buvo greita, veržli ir kovinga. Bent jau man taip atrodė. Nukaudavo mane,
kai galynėdavomės dėl paskutinio blynelio. O tada… Nežinau. Ilgai mąsčiau,
kaip turi jaustis prievartaujama mergina, ką ji galvoja, kaip jaučiasi tada ir
po to – kai yra paliekama išniekinta, išdraskyta ir pati sau šlykšti. Kaip ji
pareina namo ir kaip slepia akis nuo tėvų, nes jai gėda. Nepaaiškinama gėda, tartum
tu būtum kalta, kad pasipainiojai ne laiku, ne vietoj ir, svarbiausia, ne tam
žmogui po kojomis. Mąsčiau, mąsčiau ir supratau, kad čia aš kalčiausias. Jeigu tada
nebūtume susipykę, jei būčiau nusileidęs, jei būčiau atsiprašęs, jei ji nebūtų
išėjusi, jei… Kas būtų, jeigu būtų ir ko nebūtų, jeigu būtų. O buvo. Giedrė nežinojo,
kad kaltinu save. Gal jautė… Kasdien ji vis menko ir menko, į skambučius
neatsiliepdavo, o man prakalbus apie susitikimą, supykdavo, šaukdavo (dėdavo
daug šauktukų), kad nevažiuočiau, kad neišeis iš namų, kad galėsiu sėdėti prie
jos durų kad ir mėnesį. Bandžiau iškvosti, kas su ja taip pasielgė. Jei pažinojo
ji, turėjau žinoti ir aš. O tada… Taip, aš mėgavausi fantazijomis, kaip
atkeršyčiau tam gyvuliui, kaip subjauročiau jo snukelį, kuris vaipėsi,
draskydamas mano Giedrę. Bet realybė buvo kiek kitokia: buvau jaunas, išstypęs,
laibas jaunuolis, negalintis primušti net mergaitės (nutrauk man liežuvį, o
Dieve, už tokius žodžius).

                             Toji
kaltė ir bejėgiškumas taip mane prislėgė, kad tamsėjau kartu su ja. Dienos man
tapo tamsesnės už naktis, o naktys… Argi galima atskirti juodą nuo juodos?
Dabar mane labiausiai stulbina ta drąsa, tas ryžtingumas ir kartu beprotybė,
kai ant lapelio rašiausi „išsivadavimo“ būdus: tabletės, stogas, peilis,
ežeras, automobilis, tiltas…

Pamenu, per mano laidotuves ji
visą laiką sėdėjo trečiame suole, kairėje, prie pat vitražinio lango. Gniaužė rankas
ir žiūrėjo į smailianosius savo batus. Giedrė nė iš tolo nepriminė giedros
mergaitės, veikiau – iš balčiausios drobės pasiūtą lėlę. Tamsūs plaukai susukti
į kuoduką, kelios neklusnios sruogos švelniai liečiasi prie baltos kaktos,
išsikišusio skruostikaulio ir leidžiasi ant iškilios krūties. Kartais ji
pakeldavo akis į žvakes prie karsto. Jos vis trumpėjo, trumpėjo, kol rypuodama
mano motina pakeisdavo naujomis. Giedrės lūpos buvo neįtikimai raudonos. Tokios
raudonos, kokios būdavo tik ankstyvosios vyšnios senelės sode. Ir saldžios…
Nežinau, ar Giedrės lūpos buvo saldžios. Niekada jų neragavau. Nors norėjau,
neslėpsiu. O stebėdamas, kaip pirmąjį šermenų vakarą ji pakilo nuo suolo ir
nužingsniavo siaurų durų link, nesąmoningai kraipydama klubus, šnarindama juodą
sijoną ir kaukšėdama tais savo bateliais, pagalvojau… Turbūt tada nusipelniau
šios būsenos – niekada nerasiantis ramybės. Mano galvoje tąkart dauginosi ir
gimė, dauginosi ir gimė šventvagiškos mintys. Kaip jau minėjau, gyvą mane slėgė
kaltė. O stebint raudotojus ir ją – mano Giedrę – man sukilo pavydas tam
prievartautojui. Jeigu tada būčiau buvęs gyvas, jeigu būčiau juslių genamas
gyvuliškas vyras, jeigu pamatyčiau ją tamsiame mieste tokią vieną, raudonomis
raudonomis lūpomis… aš pats ją išprievartaučiau. Gal jai negi patiktų ir ji
neverktų. Nors ašaros jai tiko. Tada tos mėlynos akys tapdavo kaip ežeras,
raibuliuojantis įmetus akmenuką.  Ant skruostų
žibėdavo šie maži rasos lašeliai. Ir ji atrodydavo tokia miela, tokia gaivi,
tokia tyra…

Mane palaidojo lietingą balandžio
pirmąją. Manau, visi galvojo, kad tai tėra melagių dienos pokštas: vaikinas
gyvas, visi raudoja apsimestinai, mano motina meistriškai nualpsta, o tėvas
atrodo rūstus, nes nemoka vaidinti. Tik Giedrę mažai kas pastebėjo. Ji stovėjo
viena prie beržo, delnu grakščiai besiremdama į beržą. Nežinau, ar ji verkė. Lietus
viską nuplovė. Jei ir verkė, tai labai tyliai ir ramiai, nes nei vienas veido
raumenėlis nesukrutėjo. Ir man tai patiko. Motina raudojo balsu, jos rauda mane
trikdė. Mokytojos ir bendraklasės rypavo, nosinaitėmis valydamosios akis,
skruostus, kuriais tekėjo lietaus srovelės – suprask, jos verkia. Šyptelėjau čia
pamatęs kaimynes. Jos visada skųsdavo mane tėvams, esą, jūsų sūnus per garsiai klauso muzikos, jūsų sūnus rūko po mūsų
balkonu, jūsų sūnus trainiojasi su
neaiškiais tipais. Dabar jos stovėjo minios krašte ir rankose laikė po
dideliausią vainiką. Spėkit, apie ką jos kalbėjosi? Žinoma, ne apie tai, koks
aš buvau jaunas, kodėl pasirinkau tokį kelią ir tikrai negailėjo manęs. Kalbėjo
apie vainikų kainas ir sunkumą, žmonių kiekį ir aprangą. Galiausiai ėmė
įtarinėti mano motiną vaidinant. Tada šiek tik pyktelėjęs atsisukau į Giedrę. Ši
stovėjo kaip stovėjusi.

Po laidotuvių daugiau jos
nemačiau. Mano likimas net po mirties nebuvo lengvas. Buvau pasmerktas
klaidžioti vis dar po šį pasaulį. Kaip vėliau sužinojau, turėjau suvokti, kodėl
negalėjau atsiskirti nuo žemės, o suvokęs pakeisti savo požiūrį, išpirkti savo
kaltes ir nuodėmes. Trumpiau tariant – turėjau rasti mane laikantį inkarą ir
nukirsti virvę, kuri mane prie jo rišo. Turiu pripažinti, kad ne kartą
perkračiau savo gyvenimą, bet taip ir neradau to inkaro. Prabėgo ne vienas toks
pavasaris. Kasmet balandžio pirmosiomis prie mano kapo apsilankydavo vis mažiau
žmonių, nors per Vėlines čia degdavo ne viena žvakelę, jas nešdavo ir mano
buvusios bendraklasės. Kelios iš jų čia ateidavo ir su savais vaikais.
Nesuprantu, kodėl, kuo jų gyvenime buvau toks svarbus. O gal tiesiog dar
neturėjo, kur tų žvakelių degti…

Giedrę vėl pamačiau gal po
dešimties, o gal po dvidešimties metų. Laikas man jau neturėjo prasmės. Sėdėjau
tada ant Gedimino pilies stogo, mataravau kojomis ir grožėjausi rudenėjančiu
Vilniumi. Pavieniai medžiai mieste buvo tokie ryškiaspalviai, kad net akį rėžė.
Panorau nukeliauti į mišką, net virpuliukas nugara perbėgo, kai pabandžiau
įsivaizduoti rudeninį jo kvapą. Tą akimirką šalia manęs atsisėdo ji – mano Giedrė.

- Labas, - tarė ji. – Kaip gyveni?

- Negyvenu, - nusikvatojau.

Ilgai kalbėjomės apie jos
gyvenimą, pasakojau apie šią, jai dar naują būseną. Giedrės lūpos vis dar buvo
pirmųjų vyšnių raudonumo.

- Kartais man atrodydavo, kad tu
išties esi šalia, kad mane palaikai, kad seki kiekvieną mano žingsnį, - kalbėjo
Giedrė pašnibždomis. – Dabar suprantu, kad tai buvo tiesa. Tu buvai čia pat.

Tai nebuvo tiesa. Bet aš tik
linkčiojau. Negalėjau jai pasakyti, kad taip ir nedrįsau po laidotuvių į ją
pažvelgti. Ir tik dabar suvokiau, kodėl.

Dangus virš mūsų nušvito. Nereikėjo
žodžių, juste pajutau, ką tai reiškia. Giedrė iš nuostabos išsižiojo.

Tvirtai apkabinęs savo inkarą,
žengiau į ramybę.

2009 balandis

Patiko (0)

� is įrašas įdėtas Ketvirtadienis 2. Balandis 2009 ir priskirtas temoms 23:52 � ią diskusiją galite sekti užsiprenumeravę RSS 2.0 RSS srautą. Galite komentuoti arba palikti nuorodos pranešimą iš savo tinklaraščio.