Rašymai

* * *

Pavakare stebėjau skalbinių šešėlius pievoje. Ant virvės kabojo senelio kelnės – niekas nepagalvojo, kad jas reikia nukabinti. Sėdėjau žolėje sukryžiavusi kojas. Medžiuose kalbėjo paukščiai, vėjas krutino šakas. Gal paukščiai tuo džiaugėsi, o gal jiems nepatiko. Niekada nemokėjau paukščių kalbos. Pamenu, vasaromis, kurias praleisdavau vienkiemyje su proseneliais, senutė sakydavo, kad anksčiau visi žmonės mokėdavę paukščių kalbą. Ją mokėjo ir pati. Man neperdavė – gal nespėjo, o gal nenorėjo spėti. Vėjas krutino ir skalbinius, mano žvilgsnis vis kliuvo už jų šešėlių. Suakmenėjau, suvokusi, ką jie man primena. Skalbinių šešėliai nebebuvo šešėliai. Tai buvo pakaruokliai. Ištisa virtinė pakaruoklių, kuriuos siūbavo vėjas. Jie nedejavo. Tas garsas, kuris skverbėsi į mane, buvo vėjo švilpimas, pakaruoklių skvernų šiurenimas. Jei būčiau jaunesnė, ar pribėgusi sukčiau juos už kojų, kaip tai darė karo meto vaikai? Ar žiūrėčiau į jų mėlynus veidus? Ar stebėčiau, kaip užsiveržia virvė, kaip trūkčioja jų kojos? Ar nuaučiau jiems batus? Pakaruokliams nereikia batų… Jei būčiau maža, drąsi mergaitė, ar numaučiau jiems kelnes, norėdama pasimokyti suaugusiųjų anatomijos? Ar tarp jų kabotų mano mylimasis?

Klausimai sukosi mano galvoje, atsakymų nebuvo. Tiesą sakant, aš ir neieškojau atsakymų. Jiems mano galvoje vietos nėra. Man jų nereikia. Man patinka klausimai. Susirietęs klaustukas. Su taškeliu apačioje. Kaip skrandžio skausmus kenčiantis senukas. Su taškeliu apačioje.

* * *

Vakar grįžus namo ilgai skaičiau kažkokias brošiūras, kurias man praėjusį savaitgalį įgrūdo mieste lakstę krišnaitai. Nesupratau, apie ką ten buvo rašoma, tačiau sakinys, jog Krišna sukūrė viską – netgi „diktofoną, kurio dėka parašytas šis tekstas“, mane prajuokino. Juokiausi ilgai ir isteriškai. Labai isteriškai. Po dešimties minučių skambaus juoko mano kambario duris pravėrė mama. Ji buvo pavargusi, juodi rūbai tik dar labiau išryškino juodus paakius ir sulipusius plaukus. Ji paklausė, ar man viskas gerai. Ne, man nebuvo gerai.

- Viskas gerai, mama, - pasakiau.

Ji išėjo. Susigėdau dėl tokio linksmumo priepuolio. Šiuose namuose jau seniai niekas nesijuokė ir nemanau, kad greitai juoksis. O dar prieš savaitę mirė senelis. Jis gyveno kitame mūsų mažo miesto gale, mažame dvokiančiame bute. Kartą per mėnesį jis atveždavo savo skalbinius. Mama sudėdavo senelio rūbus ir paklodes į skalbimo mašiną. Jis nenorėjo. Mes jį privertėm. Supratau, kad jam buvo gėda. Jis neturėjo skalbimo mašinos, o senomis rankomis tegalėjo išsiplauti kojines ir apatinus. Jei atvirai, nemanau, kad jis tai darydavo dažnai. Senelio butas buvo vos vieno kambario su maža virtuvėle ir supelijusia vonia. Man ten nepatikdavo. Kol buvo gyva senelė, ten tvyrodavo vaistų dvokas. Jai mirus šį pakeitė senatvės, pelėsių, mirties kvapas. Nebe dvokas. Kvapas. Senelis buvo keistas. Kartais jis išgerdavo, žinojau, kur laiko degtinės butelį. Mama ant jo šaukdavo. Esą, jei jis prasigers, jinai jo nekaršins, o įkiš į senelių namus. Jis tylėdavo, glostydavo savo barzdą, o motinai išsiliejus, ramiai pasakydavo:

- Aš ten nusižudysiu.

- Nenusižudysi, - atšaudavo ji piktai.

- Taip… – pratardavo susimąstęs. – Nenusižudysiu. Šiaip numirsiu. Imsiu ir numirsiu.

Mėnesio pabaigoje, kai pensija baigdavosi, jis atvažiuodavo pas mus. Kartu valgydavome pietus. Jis nesakydavo, kad baigiasi pinigai, nors abi su mama tai žinojom. Rasdavo kitų priežasčių. Pavyzdžiui, pasiskūsdavo, kad kaimynai išvažiavo, o jų sūnus garsiai klausosi muzikos ir senelis negalįs to ištverti. Kai mama vėl išskubėdavo į darbą, senelis suokalbiškai mirktelėdavo, nusivesdavo mane į saloną ir, apsižvalgęs, ar mūsų niekas neseka (niekas ir negalėjo sekti, nes gyvenom dviese su mama), sušnabždėdavo:

- Ar gali duoti man vaistų?

- Bet seneli… Juk žinai, jei pastebės mama, mums abiems bus riesta.

- Tu žinai… Kaip man reikia… Tik šimto gramų…

Negalėdavau atsilaikyti prieš jo žvilgsnį. Jis gniaužydavo savo raukšlėtas rankas ir nekantriai trypčiodavo. Aš turėjau tam skirtą butelį. Laikiau jį seneliui. Tikriausiai jis tai žinojo. Išgėręs lygiai šimtą gramų, išvažiuodavo į savo namus.

O vieną pavasario dieną jis numirė. Taip, kaip buvo sakęs. Tik ne senelių namuose, o ligoninėj. Bet argi įstaigos pavadinimas čia reikšmingas? Gyvas ir gyvybingas jis jautėsi tik tada, kai buvo laisvas, kai bet kada galėjo pareiti į savo namus, kai niekas jo neribojo. Ligoninėje savos taisyklės. Senelių namuose – taip pat. Jis susirgo gripu. Vien tai jau buvo absurdiška – gripas pavasarį? Vieną rytą mums paskambino ir pasakė, kad jis nebegyvas. Komplikacijos, dar kažkas – aš nežinau, nes ne tai buvo svarbiausia.

Kai mačiau jį gyvą paskutinį kartą, jis buvo mažas susirietęs sunukas. Jam skaudėjo. Ar jam skauda dabar? Klaustukas. Su taškeliu apačioj.

Rodyk draugams

Mano motina akių vokus dažydavo žaliai. Mes gyvenome kaime, jai nereikėjo puoštis einant iš namų. Ji tai darydavo kas rytą. Atsikeldavo, nusiprausdavo ir atsistodavo prieš veidrodį. Dažnai stebėdavau ją, atsigulęs ant pilvo savo kambaryje ir iškišęs galvą pro duris. Ji paimdavo mažą apvalią dėžutę, iš jos iškratydavo dar mažesnę, dideliais pirštais suimdavo teptukėlį, patrindavo į sodriai žalią spalvą ir lėtais judesiais tepdavo ant vokų. Būdavo keistai prisimerkusi, atrodydavo kaip saulėje besiraivantis katinas. Baigusi dažytis, šiek tiek atsitraukdavo ir nužvelgdavo save veidrodyje. Nežinau, ar ji buvo patenkinta savimi. Turbūt sau atrodė kaip eilinė kaimo moteriškė: nuo gimdymų sudribęs pilvas, nebestandi krūtinė, išblukę pelenų spalvos plaukai, dažnai pajuodę paaikiai ir sugrubusios rankos. O man ji buvo pati gražiausia motina visame kaime.

Taip stebėdavau vaikystėje. Paauglystėje vis mažiau laiko skirdavau mamai, vis daugiau visokiems niekams: motoroleriui, kuris buvo galingiausias visame kaime ir kurio dėka mergaitės kedendavo man plaukus, draugams, kurie atsinešdavo butelius vyno po tiltu, ir merginoms, kurios nei viena nežinojo, negalvojo ir nesuprato, kaip labai dėl manęs jaudinasi motina. O ji jaudindavosi. Tai supratau neseniai. Sesuo kadais pasakojo, kaip motina stovėdavo prie lango, gniaužydama purvinos virtuvinės užuolaidėlės kampą, kai tėvas girtas knarkdavo prie televizoriaus. Mano sesuo nebuvo maloni mergina. Tiesą ji rėždavo į akis.

- Stovi čia kaip kvailė, geriau persiūtum man tą sijoną, - kartą pasakė ji motinai. Ši tik atsisuko į ją, perliejo skausmingu žvilgsniu, bet tylėjo.

Motina bijojo, kad nueisiu tais pačiais keliais kaip tėvas: būsiu niekas. Tai supratau irgi neseniai.

Kai motina perkopė ketvirtą dešimtmetį, mano sesuo jau buvo studentė. Vieną vasarą į kaimą parsivežė savo studijų draugę. Jos ruošėsi į diskoteką. Visos trys – motina, sesuo ir miestetė jos draugė – stovėjo salone. Atvykėlė pudravo dabar jau sumiestėjusios sesers veidą. Sesuo ištiesė ranką link žalių motinos šešėlių.

- Tiks prie mano akių, - šyptelėjo ji.

Motinos šypsojosi kaip niekada. Visą vakarą ji linskmai sukinėjosi aplink merginas: kuri gi kaimo motina nesidžiaugtų, matydama suaugusią ir beveik savarankišką savo dukterį, parsivežusią dar ir draugę iš miesto?

- Tu ką – juokauji? – nustebo miestietė. – Žalia spalva nemadinga. Atrodysi kaip primušta, kaip su fanarais, - nusikvatojo ji.

Sesuo atsakė šypsena ir pakišo motinos šešėlius po spintele. Dažėsi raudonai. Juokavo. Kalbėjo apie kaimo vaikinus. Kokie jie patiklūs, kokie jie kvaili.

Tada man buvo šešiolika. Aš gulėjau kniūbščias tamsiame savo kambaryje ir žiūrėjau pro tarpdurį. Kaip vaikystėje. Niekas kitas nematė, kaip pasikeitė motinos veidas, kaip jos rankos lėtai nusviro žemyn, paskui save nusitempdamos ir lūpų kampučius. Motina užsimerkė, jos žali vokai sušvito ryškiau nei anksčiau. Ranka ji atsirėmė į durų staktą, tada atsiduso taip giliai, kad, rodos, jaučiau kaip suvirpa oras visame name. Atžagaria ranka ji keletą kartų perbraukė per akis. Ant plaštakų liko žali takeliai.

Kitą rytą ji nebesidažė.

Sesuo greit ištekėjo. Susilaukė vaiko, tada antro, po to sekė dvynukai ir dar vienas mažylis. Paskutinį kartą mačiau ją per tėvo laidotuves. Atpūškavo su dideliu pilvu ir dviem mažyliais, kurie visą laiką zirzė. Gal jiems skaudėjo pilvukus, gal jie nenorėjo būti šiuose namuose, kur karste gulėjo prasigėręs pusamžis vyras, o greta jo rypavo žila moteriškė – močiute jie jos taip ir nepavadino. Tris dienas praleidau su motina ir mirusiu tėvu savo vaikystės namuose. Giminaičių turėjome mažai. Kaimas baigė sunykti. Jis niekada nei nebuvo didelis: viena gatvė, kelioka trobų, kas savaitę pravažiuojanti parduotuvė ant ratų ir daug daug palaidų šunų.

Kalbėjomės mažai. Ji klausė, kaip gyvenu mieste, ar niekada nepasiilgstu laukų, pievų ir žvyrkelių.

- O aš negalėčiau gyventi ant betono, - kalbėjo ji. – Ten nieko savo, vien betono luitai, vien luitai… O čia išeini basas, apžvelgi kiemą, laukus už tvoros ir žinai – visa tai tavo, visa yra gyva, šilta ir miela širdžiai. Pagalvoju, o kas gyvens čionai, kai… kai…

- Nekalbėk taip, mama.

- Bet taip bus. Išėjo tėvas, išeisiu ir aš. O tada liks tuščias namas… Nejau Miglė, tavo sesuo, čia gyvens? Nejau tu čia gyvensi? Negyvensit… Parduosit, išgrobstys svetimieji…

„Gyvensiu, mama, gyvensiu“, - norėjosi ją nuraminti, bet tylėjau.

Naktį prieš laidotuves negalėjau užmigti. Salone gulėjo tėvas. Jo akys buvo užspaustos. „Ar jis mirė užsimerkęs, ar kas prievarta užvėrė jo akis?“ – klausiau savęs tą naktį. Kitame kambaryje gulėjo motina. Tikriausiai meldėsi, negalėjo užmigti – taip ryškiai švietė mėnesiena, taip gailiai kaukė benamiai šunys. Vaikystės kambaryje gulėjau aš. Kažkur gulėjo mano sesuo, bodėjausi minties, kad dabar verkšlena jos nelaimingi vaikai, o storas girtuoklis vyras gamina dar vieną nelaimėlį.

Praeitą naktį sulaukiau netikėjo sesers skambučio. Ji kalbėjo ramiai, kiek prikimusiu balsu:

- Mirė motina. Ją rado Baltošių Elytė. Sakė, motina gulėjo prie laukujų durų, visa kruviną, esą, kažkas apiplėšti atėjo, o ji…

Numečiau telefono ragelį. Jis kabojo ant susisukusio laido, lėtai siūbavo į šonus. Priėjau prie lango, plačiai jį atlapojau. Drebančiomis rankomis vos išlaikiau cigaretę. Aitrūs dūmai graužė akis, nosį ir gerklę - kažkodėl nebemokėjau rūkyti.

Ketvirtąkart gyvenime pravirkau. „Vyrai neverkia, mazgote tu, vyrai neverkia“, - kartojo tėvas, kai po kombaino ratais žuvo mano šuo. Man tada buvo šešeri. Mažais kumštukais tryniau raudonas akis, kai tėvas kasė šunį už tvarto. Šluoščiau šlapius skruostus, kai valgėme pietus. Po pietų tėvas skaudžiai čiupo mane už rankos, išsitempė laukan ir tarė:

- Jeigu dar žliubsi, iškaršiu kailį.

Sukūkčiojau. Jis mane gąsdino.

- Vyrai niekada neverkia. Verkia tik šlykščios mazgotės ir mergiūkštės. Jei tuoj pat nenustosi, išlupsiu kailį taip, kad mėnesį neatsisėsi, - sušvokštė jis alkoholio tvaiku man į veidą.

Antrą kartą ašaros mano skruostais tekėjo, kai praradau nekaltybę. Buvome šešiolikmečiai – aš ir gretimame kaime gyvenanti Valda. Visi vadino ją Valdute, nes mergina buvo smulkutė ir vikri. Turbūt penkiasdešimties kilometrų atstumu nebuvo vaikino, kuris nėkart nebūtų apie ją pasvajojęs. O ji išsirinko mane. Mano motoroleriu nuvažiavome į mišką. Kvepėjo sakais. Ūbavo pelėda. Jai nugarą spaudė kankorėžiai ir medžių šakos. Viskas įvyko greitai ir nevykusiai. Po to ji atsistojo, nuoga priėjo prie motorolerio, išsitraukė cigaretę. Atsisėdo ant sėdynės, sukryžiavo kojas ir ėmė pūsti dūmus. Mėnesienoje Valdutė atrodė kaip laumė. Manin ėmė smelktis mintis, jog aš esu tik šlykštus vabalas, kuriam nusišypsojo laimė paropinėti ant gražuolės laumės krūtinės. Kai ji mane pastebės – sutraiškys. Karštos didelės ašaros ritosi mano skruostais, nešluoščiau jų. Veždamas ją namo vis mąsčiau, ar ji pastebėjo lašelius ant mano balkstienų. Nulipusi nuo motorolerio, pabučiavo mane ir tarė:

- Tu labai mielas ir jautrus.

Laukinė rauda išiveržė, kai laidojau tėvą. Po laidotuvių grįžome namo. Motina išsiuntė į malkinę parnešti malkų. Kraudamas pliauskas į glėbį, staiga suvokiau, kad visas jas čia surikiavo tėvas – tas girtuoklis, kuris kartais mušdavo motiną, vadindavo ją kale, o jos (ir savo, tėti!) vaikus – benkartais, o draugeliams girdavosi, kokia gera jo moteris ir kokie išsimokslinę vaikai. Tėvas nebuvo vien blogas. Vaikystėje jis vesdavosi mane žvejoti, remontuodavo mano dviratį, o vėliau, kol nepragėrė traktoriaus, mokė vairuoti. Kartais jis suokalbiškai stukteldavo man į petį ir mirktelėjęs klausdavo: „Tai kaip tau su mergomis, a?“

Raudojau parklupęs ant skiedrų. Kumščiu daužiau žemę, kol krumpliai pasruvo krauju. Dar kurį laiką pasėdėjęs malkinėje, nusišluoščiau neskustus skruostus ir su malkų glėbiu grįžau į namus. Niekas neklausė, kodėl taip ilgai užtrukau.

Dabar verkiau tyliai tyliai. Motina buvo ta ašis, apie kurią sukosi mano gyvenimas. Žmonos neturėjau, vaikų – taip pat. Net šuns neturėjau. Paskutinį teko užmigdyti prieš penkerius metus. Prieš kiekvienas šventes ir atostogas būdavau ramus, nes žinojau – motina laukia. O kas lauks dabar? Tuščias namas? „Gyvensiu, mama, gyvensiu…“ Argi?

Paryčiais išvažiavau. Ryte vaikščiojau po vaikystės kiemą. Nedrįsau užeiti į namą, žinojau – tarpduryje ji gulėjo sukniubusi, tarpduryje dar turi būti jos kraujo dėmių.

Neapsikentusi sesuo pašaukė mane pro langą. Stabtelėjau prie laukujų durų. Slenkstis buvo toks švarus, koks tėvams būnant gyviems niekada nebuvo. Sesuo pastebėjo mano žvilgsnį ir tarė:

- Baltošių Elytė…

Kambariuose niekas nepasikeitę. Tik salone klegėjo sesers vaikai. Jie niekada nepažinojo močiutės, nors ši kasmet per Kalėdas siųsdavo didžiausius siuntinius savo anūkams. Su arbatos puodeliu rankoje prisėdau ant sofos. Sesuo kažką kalbėjo apie šermenis, apie laidotuves, o aš žvilgsniu glosčiau motinos daiktus: gėles, užuolaidėles, didelį laikrodį, staliuką, veidrodį ir spintelę prie jo. Staiga mano akys užkliuvo už kažkokios dėžutės. Padėjau puodelį ant stalelio, lėtai nuėjau prie spintelės ir iš po jos ištraukiau… motinos žalius šešėlius.

- Ar galėtum, - nutraukiau seserį, kuri nepastėbėjo mano pasitraukimo ir toliau kalbėjo, žiūrėdama į kilimą. – Ar galėtum aprengti ją žalia suknele ir padažyti akis?

Sesuo paėmė iš manęs dėžutę, pavartė ją rankose, pažvelgė į mane ir pratarė:

- Žinoma…

Jos akyse sužibo ašaros. Staiga ji apsisuko ir dingo virtuvėje.

Sudribau į fotelį. Mano kamabrio durys buvo praviros. Man pasirodė, kad tarpduryje liūdnai šypsojosi ant pilvo gulinti mano vaikystė.

2009 balandis

Rodyk draugams

Ežere tyliai pliuškenosi vanduo. Rūta sėdėjo atsirėmusi į berželį ir stebėjo žvejo valtelę, kuri lėtai yrėsi palei krantus. Mergina dievino tokius rytus, galbūt tokie ypatingi jie atrodė dėl to, kad buvo labai reti. Senelės sodyboje praleidusi kone visą vaikystę, dabar čionai atvažiuodavo tik kartą ar dukart per metus. Dabar sėdėdama paežerėje mąstė, kodėl apleido senelės namą, vaikystės laukus, mišką, ežerą prie pat namų ir visa, kas jai anuomet buvo svarbu bei sudarė jos pasaulį. Miškas, jame esanti properša, vakarinės ūkanos virš pievų, paukščio klyktelėjimas, kregždučių čirškėjimas nuo pat ankstyvo ryto, nakties vėsa ir paryčių karštis verandoje, obuolių papsėjimas nuo šakų rudeniop ir tvorų poškėjimas žiemą – visa tai buvo jai vienai suvokiami slapti ženklai, atveriantys kelius į pasakų šalį. Tačiau laikui bėgant kaimas darėsi svetimesnis, nuobodesnis, čia vis pritrūkdavo „veiksmo“, kurio mieste buvo apstu, senelė seno ir jaunai merginai tiesiog įkyrėdavo vis tos pačios jos istorijos. Ne paslaptis ir tai, kad Rūta ėmė žvalgytis į berniukus, o senelės sodyba stovėjo atokiai nuo kaimo, artimiausias kaimynas už trijų kilometrų buvo senas našlys alkoholikas, tikriausiai visą gyvenimą besiverčiantis vėžių gaudymu, tad merginos vasaros čia prailgdavo ir galiausiai ji taip atitolo nuo vaikystės namo ir šalies, kad atvykdavo čia tik keletui dienų ir jau pirmosios dienos vakarą spurdėdavo bei dūsaudavo norinti namo.

Viskas staiga pasikeitė baigus mokyklą. Pavasarį ruošdamasi egzaminams po truputį ėmė suvokti, kad jai reikia kažin kokių pokyčių. Egzaminų sesijos metu jautėsi tokia pavargusi nuo miesto, šurmulio, žmonių, kad vos tik atsiėmusi atestatą susikrovė daiktus ir iškeliavo į seną seną sodybą Lietuvos pakraštyje.

Gyvenimas čia bėgo kaip ir seniau. Rodos, niekas nebuvo pasikeitę: tas pats namo kvapas, ledinis vanduo šulinyje, uodai vakarais, ežero bangelės, šiugždanti žolė, rausvėjantis dangus ir tamsėjantis miškas vakarais. Tik senelės čia nebebuvo. Ją prieš keletą metų teko apgyvendinti mieste, mat senutė taip ir neatsikratė įpročio rūkyti, o senas protas bei kūnas jau nebebuvo tokie žvitrūs kaip anksčiau. Rūtos tėvai baiminosi, kad senelė galinti padėgti namą. Todėl dabar Rūta sodyboje leido atostogas viena. Dėl to nesikrimto. Mėgavosi gamta ir su šypsena prisimindavo save mažą, kai braidžiodavo miško takeliais, kuriuos buvo išlandžiojusi vaikystėje. Prieš keletą mėnesių tėvai ant salono sienos pakabino prosenelių nuotraukas. Kiek vyriškų bruožų prosenelė ir karininko uniformą vilkintis prosenelis žiūrėdavo į Rūtą vakarais ir jai rodydavosi, kad jų žvilgsniai keisdavosi pagal nuotaikas. Iš pradžių pamanė, kad jai maišosi protas, bet vėliau ėmė džiūgauti šia netikėta ir keista kompanija.

Kartais čia užklysdavo kaimynas su vėžiais. Dažnai jis būdavo išgėręs ir įkyrus. Rūta sunkiai jam paaiškindavo, kad vėžių ji nenorinti, ir su palengvėjimu stebėdavo, kaip kaimynas nusvirduliuodavo savo namo ar ežero pusėn. Jis skolindavosi Rūtos tėvų valtį, tad dažnai užeidavo į kiemą vėlai vakare ar paryčiais. Rūta girdėdavo jo žingsnius prie namo, kur kabodavo raktas, ir nejučia gūždavosi, kad tik jis neužeitų. Nė pati nežinojo, kodėl taip nemėgo ir vengė šio žmogaus.

Rugpjūčio pabaigoje mergina jau jautėsi pailsėjusi ir sutvirtėjusi. Ėmė mąstyti apie grįžimą į miestą, rudenį prasidėsiantį naują gyvenimo etapą universitete, netgi paskambino keliems pažįstamiems ir pasiteiravo, kaip jie laikosi, nors jai ir nebuvo įdomu – tenorėjo su kuo nors pakalbėti. Po savaitės turėjo atvažiuoti tėvai ir likusį vasaros laiką čia praleisti su ja.

Vieną vakarą Rūta išsiruošė išsimaudyti ežere. Buvo tvankus vakaras be jokio vėjelio, net žolės stiebeliai stovėjo ramūs ir tiesūs. Rūta ėjo basomis per jau rasotą pievą palei mišką ir šypsojosi. Pati nežinojo, dėl ko. Gyvenimas atrodė toks gražus, toks draugiškas ir begalinis, kad norėjosi sustabdyti būtent šią akimirką ir apkabinti pievas, laukus, miškus ir visą visą pasaulį. Ežero vanduo buvo šiltas, bet maloniai gaivino kūną. Sėdėdama ant tiltelio ir gręždama plaukų kasą, mergina matė, kaip ežere su melsva jų valtele irstosi kaimynas. Susirinkusi daiktus vienmarškinė ji grįžo namo. Užsikaitė arbatos ir taip sėdėjo salone nejungdama šviesos, nors vakaro sutemos vis sruvo ir sruvo kambarin, kol galiausiai tapo visiškai tamsu.

Vakaro tylą nutraukė kaimyno žingsniai kieme. Rūta atitraukė žvilgsnį nuo prosenelės nuotraukos ir pažvelgė į laikrodį. Šis rodė be penkiolikos minučių vidurnaktį. Staiga pasigirdo beldimas į duris. Mergina atsistojo, bet šviesos nejungė – tikėjosi, kad vyras pamanys, jog ji mieganti ir nueis sau. Bet jis nesiliovė ir beldimas virto daužymu. Rūta užžiebė naktinę lempelę ir nuėjo atidaryti durų. Išėjusi į verandą nusistebėjo, kad joje buvo pila naktinių drugių: durys ir langai buvo uždari, o drugiai daužėsi sparnais į stiklus. Atkabinusi didelį kamblį, pravėrė duris.

- Labas vakaras, - sušvogždė išgėręs kaimynas.

- Labas vakaras, - atsakė Rūta kuo mandagiau. – Ar kažkas atsitiko? Jau labai vėlu.

- Matai man čia tokia nelaimė. Žinai, nutrūko valas, o be jo aš niekaip…niekaip… – vyras nebaigė sakinio, mat ėmė žagsėti. – Tai žinau, kad pas jus virtuvėj yra to valo. Tėtis kažkada rodė, sako, pasiimk, Kęstai, kai reikės, mes vis tiek retai naudojam.

- Palaukit, pažiūrėsiu, - tarstelėjo mergina ir nuskubėjo virtuvėn. Ji šlykštėjosi net kaimyno buvimu jos tarpduryje, tad greitai varstė spintelių dureles, kuitė tarp visokių dėžučių, bet valo čia nerado. Staiga išgirdo, net ne išgirdo, o pajuto kaimyno alsavimą užnugaryje.

- Leisk, aš tau padėsiu, - sumurmėjo jis jai į ausį ir Rūta pajuto jo kūną taip arti savojo, kad nejučia atšoko, pridėdama ranką prie krūtinės.

Kaimynas nusikvatojo.

- Nerandu jo, - susitvardžiusi pasakė mergina.

- O tavo tėvų nėra? – pasidomėjo vyras, atidarydamas spintelę prie šaldytuvo ir apsimesdamas, kad žvalgosi joje, kai tuo tarpu jo akys slydo nuogomis Rūtos kojomis.

- Jie atvažiuos… – Rūta pasimetė. Staiga pamiršo viską, ką buvo kalbėjusi su tėvais. – Greitai. Jie atvažiuos greitai.

- Aišku aišku… – murmėjo jis, slankiodamas dėžutes į šonus.

- Matot, jo čia nėra. Ateikit, kai atvažiuos tėvai. Gal tėtis jums galės padėti.

- O gal galėtum ir tu… – šyptelėjo vyras.

- Ne, aš nežinau… – Rūta ėmė trauktis, nes kaimynas lėtai slinko jos link. Kai merginos nugara atsirėmė į krosnį, kaimynas priėjo taip arti, kad jo pilvas prigludo prie jos. Vyras atrėmė rankas apibus Rūtos galvos ir apsilaižė lūpas. Mergina pasilenkė ir nėrė po jo ranka, bet salone kaimynas ją pagavo ir tvirtai suėmė.

- Na kogi tokia baukšti. Kai pusnuogė maudytis, tai drąsuolė. Vyrus naktimis priimi į tuščius namus. O dabar blaškaisi kaip stirnaitė. Tik jau nesakyk, kad.. – jis bandė lyžtelti jos lūpas, bet, Rūtai nusukus galvą, šlykštus liežuvis nuslydo skruostu. – Nesakyk, kad neklatutė esi… Iškart matosi… – murmėjo jis, čiupinėdamas merginos kūną. – Iškart matosi… kas per viena…

Iš Rūtos akių ėmė riedėti didelės ašaros. Jos žvilgsnis susidūrė su prosenelio akimis ir jai pasirodė, kad šis irgi verkia, nes gyvena tik nuotraukoj ir negali padėti vargšei mergaitei. Prosenelės skruostais taip pat ritosi ašaros. Rūta ėmė šaukti ir pajuto prakaituotą kaimyno delną ant savo burnos. Ėmė spardytis, buvo pargriauta ant lovos ir užgulta storo suglebusio kūno. Galiausiai per ašaras nieko nebematė, stipriai užmerkė akis ir tik jautė, kaip nuo jos plėšiami rūbai, kaip kaimynas dvokiančia burna sielėja jos kūną, jautė drėgną jo delną ant savo odos.

Kai viskas baigėsi, kaimynas atsistojo, nusispjovė, apsirengė ir išėjo. Rūta neatmerkė akių, ji girdėjo jo žingsius kieme. Užsimerkusi ji pasilenkė virš kilimo ir vėmė. Susigūžusi lovoje dar pagulėjo keletą valandų, klausėsi nakties garsų, bet nieko neįprasto juose nebuvo. Tarsi nieko neįprasto ir nebūtų įvykę. Kai ėmė švisti, Rūta taip pat neatmerkdama akių atsisėdo lovoje, apkabino kelius ir ėmė linguoti pirmyn atgal. Lingavimas kiek ramino, ašarų nebebuvo, tačiau ji tyliai inkštė. Prašvitus Rūta pagaliau atsimerkė. Matė ant grindų išmėtytus suplėšytus savo rūbus, tarp jų lyg gyvatė rangėsi juodas kaimyno diržas. Ant nuogo kūno ji užsimetė ant kėdės gulėjusią suknelę. Tuomet koja sustūmė savo rūbus į vieną krūvą kambario viduryje. Pakėlė akis į prosenelius ir nustėro: jų akys buvo paburkusios, o skruostus vagojo ašarų išgraužti takeliai.

Rūta pasidarė didelį puodelį arbatos, įsitaisė kambario kampe, iš kurio puikiai matė prosenelius, ir prasėdėjo taip visą rytą. Negėrė arbatos, ją ramino vien šiltas puodelis rankose ir lengvas arbatžolių kvapas. Kai arbata atvėso, Rūta pakilo nuo grindų ir nukabino nuotraukas nuo sienos. Palietė jų paviršių ties veidais – jis buvo drėgnas. Tyliai pravėrė kambario duris ir išėjo į verandą. Laukujos durys buvo atlapos, naktiniai drugiai nebesiblaškė, visos gelsvos užuolaidos buvo aptūptos pilkų drugelių suskleistais sparnais. Rūta nejučia panoro tapti naktiniu drugeliu, tyliai nutūpti ant užuolaidų, suskleisti sparnelius ir ramiai tūnoti dešimtis, šimtus, tūkstančius metų.

Prosenelių nuotraukas atrėmė į namo sieną kieme. Tuomet grįžo namo ir drebančiomis rankomis virtuvėje susirado degtukus bei porą laikraščio lapų, iš šaldytuvo pasiėmė artipilnį butelį degtinės. Susirangė salone prie lovos ir uždegė laikraštį. Stebėjo, kaip gelsvoje ugnyje pradingsta spalvingos reklamos, juokingos nuotraukos ir daugybė mažų raidelių. Numetė laikraštį ant rūbų kūvos. Gurkštelėjo degtinės, susiraukė, bet šlykštaus skonio burnoje nuplauti nepavyko. Užpylė degtinę ant lovos. Rankomis suėmė degančią rūbų krūvą, pajuto aštrų ugnies skausmą ir numetė rūbus ant lovos. Ši kaip mat užsiliepsonojo. Mergina atsisėdo lovoje greta ugnies. Susigūžė pamačiusi, jog ant grindų vis dar rangosi juodas gyvatiškas diržas. Nenuleido nuo jo akių, o ugnis spragsėjo visai greta.

- Rūta, ar tu čia? Kodėl prosenelių nuotraukos sugadintos ir padėtos lauke? – pasigirdo mamos balsas verandoje. – Rūta, ar…

Atvėrusi kambario duris moteris nustėro. Paskui ją atėjo vyras. Jis nustūmė žmoną į šoną, griebė glėbin dukrą, pastūmėjo ją motinai ir puolė gesinti lovos.

Rūta stebėjo, kaip diržas šliaužia tolyn ir pasislepia po spinta, matė jo raudonas akis ir girdėjo šleikštų švokštimą. Tada suprato, kad vaikystė baigėsi.

Rodyk draugams

Diena nebuvo sėkminga keliauti. Iš pradžių pasiklydau, rodos, jau gerai pažįstamame Kaune. Dėl visko apkaltinau muziką, mat pabudusi iš transo (mano ausyse grojo senas geras rokas) ir supratusi, kad pravažiavau savo stotelę, šokau lauk iš autobuso. Šiam nuriedėjus tolyn, suvokiau, kad išlipau per anksti. Patraukus pečiais, sumurmėjus, kad man visuomet nesiseka, pasivijau gatve einančią senutę ir paklausiau, kurioje pusėje stovi RIMI parduotuvė. Senutė krūptelėjo ir, mostelėjus ranka į vieną iš gatvės atsišakojimų, tarė:
- Ten. Turbūt.
Jos „turbūt” manęs nenuramino, tačiau nieko kito neliko, kaip pasikliauti kelrode ranka. Žingsniavau šaligatviu, kuris staiga baigėsi ir virto siauru takeliu pievoje. Dešinėje pro krūmus jau matėsi autostrada, bet ieškomos RIMI, kuri man buvo ženklas, jog jau reikia sukti automobilių ūžesio link, nemačiau. Galop nutariau, kad nežinia kiek dar reikėtų eiti, todėl pasukau pirmu pasitaikiusiu takeliu dešinėn. Buvo pavasaris, takelis virto molynu, toliau - bala, per kurią buvo permestas rąstigalis, suprask - tiltas. Po visų kančių bandant kuo švariau pereiti šį ruožą, pagaliau pasiekiau autostradą. Ištiestos rankos prašymas greit buvo išgirstas ir netrukus jau sėdėjau jaukiame automobilyje, kuriame grojo lengvas vokiškas rokas (!). Vairuotojas kone vis kelią kalbėjo telefonu apie tai, kokią veją geriasusia sėti ir kaip ją prižiūrėti, apie sklandytuvus, banglentes, kalnus, miškus, rūką virš jų. Kai padėdavo mažą naują aparatą į tam skirtą dėklą, atsisukdavo į mane ir ko nors paklausdavo. Bet kalba mums nesirišo. Vaikinas atrodė mielas, jo akys žibėjo, o neskusti skruostai suteikė tam žibėjimui velniško grožio. Juodų plaukų sruogos krito ant kaktos, laibi pirštai lengvai mušė muzikos taktą į vairą. „Tikras pinčukas”, - pagalvojau sau ir nusišypsojau.
Mums privažiavus Vilnių, pasakė, kad nesuks į patį miestą, pravažiuos pakraščiu, o aš lai pasakau kur mane išleisti. Sėdėjau sau rami, galvodama, kad vis vien įsuksim į miestą ir pamatysiu bent vieną pažįstamą vietą. Kokia tada buvau neteisi! Pakelės laukus pakeitė miškai, šiuos - pramoniniai rajonai, o pastaruosius - vėl miškai. Matydama kelio ženklus, žyminčius tolstantį Vilnių, šypsojausi, galiausiai ėmiau kikenti. Vargu, ar vaikinas suprato, kad nebeįsivaizduoju, kur esu ir kaip man pasiekti sostinę. Kai mėlynoje lentoje pamačiau užrašą „Vilnius 12″, paprašiau, jog išleistų čia. O jis:
- Tai čia ir būčiau paleidęs, nes suku tolyn.
Padėkojau, palinkėjau sėkmės ir jis nuvažiavo. Nors sėkmės turbūt reikėjo linkėti sau. Stovėjau varganoje autobusų stotelėje ir bandžiau suvokti, kaip dažnai čia pravažiuoja koks nors viešasis transportas. Stotelė buvo apleista, jokio grafiko, jokio suolelio - vien plikas stulpas su autobuso paveikslėliu viršuje. Prastovėjusi dešimt minučių ir kone bepuolanti panikuoti, nutariau bandyti vėl keliauti autostopu. Mano nuostabai, nereikėjo laukti nei dešimties minučių, kai sustojo senas, neišvaizdus, mėlynas automobilis ir vairuotojas lenkas laužyta lietuvių kalba paaiškino, kad nevažiuoja iki centro, tačiau į miestą pamėtės. Jis maloniai nusikvatojo, kai nuoširdžiai prisipažinau pasiklydusi. Pakelės laukus ėmė keisti pastatai, atsikvėpiau daug lengviau. Sustojęs pakelėje ėmė kalbėti, jog mielai pavėžėtų iki centro, bet jam reikia kirpyklon (nužvelgiau jo pusplikę galvą ir šyptelėjau), todėl galįs tik parodyti, kuria kryptimi man eiti.
Vos išlipus iš automobilio pajutau, jog tai išties Vilnius. Sostinė turi savo aurą, savo kvapą,savo nuotaiką. Jis tarsi atskira valstybė, kurioje pasijunti laisvas, visiškai laisvas ir ištirpsti mieste, jo ore, gatvėse, pastatuose, žmonėse. Net ir žmonės čia atrodo kitokie. Pasiekus pirmą stotelę, pirmiausia apžiūrėjau autobusų grafikus. Lengviau atsikvėpiau, kai pamačiau, jog kone kiekvienas autobusas važiuoja į stotį. Visgi priėjau prie vienintelės čia stovėjusios moters ir paklausiau, kiek stotelių yra iki traukinių stoties. Ši nusijuokė ir kažką atsakė rusų kalba mojuodama rankomis.
Laukdama autobuso vaikščiojau pirmyn atgal, žvilgčiojau į laikrodį, vis tyrinėjau grafikus. Tuščia gatve ėjo vaikinas, mačiau jį akies krašteliu. Praeidamas įkišo man rankon viešojo transporto bilietėlį, tarė: „Imk, nereikės pirkt”, ir nuskubėjo tolyn. Buvau tokia apstulbusi, jog nespėjau nei padėkoti. Lydėjau jį žvilgsniu, kol tamsūs džinsai ir šviesus megztinis dingo už kampo.

————————————————————————————–

Diena nebuvo sėkminga gyventi. Už lango šlykščiai švietė saulė, kaimynė traukė čigoniškas dainas, o prieš keletą dienų pro langą išskridusi mano kanarėlė taip ir nepabilsnojo snapu į stiklą. Nemėgau šeštadienių būtent dėl tokių rytų. Į darbą nereikėjo, vieni draugai negalavo po penktadieninių išgertuvių, kiti džiaugėsi laisva diena, kurią galėjo praleisti su šeimomis. Šeimos neturėjau, o penktadienio vakarus leisdavau bažnyčioje. Ne, aš nesu religingas. Tiesiog toje bažnytėleje penktadienio vakarais vykdavo evangelijos skaitymai. Dažnai priekyje veidu į žmones atsisėsdavo jauna lenkaitė ir skaitydavo tas eilutes taip jausmigai, kad negalėdavau atitraukti akių nuo jos lūpų, nuo laibų pirštų, kurie lengvai versdavo plonyčius Biblijos lapelius, nuo judančios krūtinės jai tariant žodžius. Sėdėdavau pačiame gale ir gerdavau jos grožį į save. Kai pagaliau nugalėjau baimę ir nutariau ją užkalbinti, sužinojau, kad mergina ruošasi tapti vienuole. Vienintelis būdas būti su ja, ja gėrėtis ir jausti greta buvo šie penktadienio vakarai.
Pabudęs šį rytą iškart supratau, kad galbūt viskas nėra prarasta, gal sugebėčiau ją atkalbėti nuo tokio žingsnio, gal man pasakius tuos visagalius žodžius (taip, tikriausiai žiūriu per daug holivudinių filmų) „aš tave myliu”, ji puls man į glėbį ir mes ilgai ir laimingai gyvensim. Ilgai negalvojęs šokau iš lovos, čiupau ant kėdės gulinčius juodus džinsus ir šviesų megztinį ir, greit apsisukęs vonioje, jau lėkiau sostinės gatvėmis. Vilnius man buvo ypatingas miestas. Jis tarsi atskira valstybė, kurioje pasijunti laisvas, visiškai laisvas ir ištirpsti mieste, jo ore, gatvėse, pastatuose, žmonėse. Kioskelyje nusipirkau autobuso bilietį, tačiau keletą minučių patrypčiojęs stotelėje supratau, kad toks laukimas, tokia kelionė man per ilga, per daug kankinančiai ilga. Delne gniauždamas bilietėlį, žingsniavau gatvėmis bažnytėlės link. Tada nesuvokiau, jog merginos ten gali ir nebūti. Lėkiau paskutinaja gatve, kai šalimais esančioje stotelėje pamačiau merginą, vilkinčią ryškias raudonas kelnes, o šviesius plaukus susipynusią į ilgą kasą. Ji kaip du vandens lašai buvo panaši į mano išrinktąją. Sulėtinau žingsnį, tuo pat metu mergina atsisuko. Tai buvo ne ji. Nežinau kodėl, bet įkišau jai rankon bilietėlį, kažką sumurmėjau ir nulėkiau tolyn. Nenorėjau išgirsti jos balso, ne jis man dabar rūpėjo, ne jis. Bažnyčia buvo jau netoli, mačiau bokštus. Įpuoliau vidun ir nusivyliau ten pamatęs tik storą moteriškę, kuri plovė grindis.
- Atsiprašau, - pralemenau. - Atsiprašau, bet ar čia nėra tokios merginos…
- Kaip matai, nėra, - atsakė moteris. - O jei ir būtų, apie kokią tu kalbi?
- Aš.. aš nežinau jos vardo. Penktadienių vakarais ji dažnai skaito… skaito…
- Aaa, tu apie Agniešką. Ji ateis po pietų. Dabar dirba.
Užsirašęs kirpyklos, kurioje dirbo mano būsimoji, adresą, išlėkiau laukan. Atrodė, kad svarbi kiekviena sekundė, kad negaliu delsti, kad turiu lėkti, antraip atsitiks kažkas tokio, kas atplėš ją nuo manęs visiems laikams.
Dar keletas gatvelių, keli posūkiai ir aš būsiu ten, kirpykloje, kurioje dar šiandien susirungsiu su Dievu, pabandysiu iš jo atimti būsimą jo tarnaitę, tereikėjo pereiti šią gatvę, pasukti dešinėn ir…
Nesižvalgydamas į šalis išlėkiau į gatvę. Priešais save pamačiau seną, neišvaizdų, mėlyną automobilį. Po to atsivėrė dangus. Jis buvo rausvas.

————————————————————————————–

Diena nebuvo sėkminga kelti koją iš namų. Tačiau šiandien mano dukra turėjo susitikti su seserimis benediktinėmis ir išklausyti jų nutarimo dėl įšventinimo datos. Išslinkau iš namų apie vidurdienį. Senas, neišvaizdus, mėlynas mano automobilis ožiavosi, bet, šiaip taip jį užvedęs, išriedėjau miesto link. Pakeliui pamačiau ranka mojuojančią merginą. Jos raudonos kelnės buvo tokios bauginančiai ryškios (švystelėjo mintis, kad tai blogas ženklas), tačiau stabtelėjau. Kažkuo ši mergina buvo panaši į mano dukrą. Ji buvo lietuvė, iš akcento supratau, kad ne vietinė. Sakėsi pasiklydusi. Linksmai nusikvatojau ir nuvežiau mergaitę iki miesto. Buvo gaila, kad negaliu nuvežti iki pat centro, tačiau kaip bemokėdamas paaiškinau, kaip pasiekti stotį. Maloniai padėkojusi nužingsniavo tolyn.
Kirpykloje manęs jau laukė dukra. Ji nebeturėjo ilgų auksinių kasų. Ežiuku kirpta galva atrodė kaip kiaušinis. Buvo keista ir graudu matyti ją tokią. Mergaitės plaukai nebuvo kirpti nuo pat gimimo… Man nepatiko jos mintis pašvęsti gyvenimą Dievui, kuriuo, tiesą sakant, aš ir netikėjau. Juolab, kad ji buvo mano vienturtė, o tai reiškė, jog niekada neturėsiu anūkų, o mano giminės linija taip ir baigsis.
Dukra santūriai nusišypsojo. Mačiau, kaip iš susijaudinimo virpa jos laibos rankos. Ši diena buvo viena reikšmingiausių jos gyvenime.
Įsėdome į automobilį tylėdami, išsukau iš kiemo. Gatvės buvo tuščios, todėl važiavau kiek greičiau nei leidžiama. Staiga priešais iš kažkur atsirado vaikinas, užguliau stabdžius, bet po akimirkos jis jau gulėjo ant grindinio. Mano dukra sukliko, vos automobiliui sustojus šoko laukan ir pribėgo prie vaikino. Lėtai išslinkau paskui ją.
Stovėjau apimtas šoko, mačiau, kaip keistai persikreipusi jo dešinė koja, kaip šviesaus megztinio apykaklė dažosi raudonai. Raudona bala vis plėtėsi, gavoje įkyriai zyzė klausimas, kur man tai matyta, ką man tai primena…
- Ar tu angelas? - lėtai paklausė vaikinas, žvelgdamas į mano dukrą.
- Ką jis pasakė? -paklausiau merginos, nors jo žodžiai aidėjo mano galvoje.
- Ne-nežinau… - atsakė dukra susigraudinusi. - Man… man atrodo, jis… jis klausė, ar… ar mes… anglai…
Už nugaros išgirdau žodžius:
- Ne, aš… aš nežinau, kokia tai gatvė, automobilis važiavo, iššoko vaikinas, jis guli dabar, kalba, taip, jis kažką pasakė, ne, ne, ne, aš jo nepažįstu, čia daug kraujo, atvažiuokit, ne, aš tikrai, tikrai, nežinau, taip, palaukit…
Atsisukęs pamačiau kaip iš mano ryte pavėžėtos merginos rankų telefoną paima senyva moteriškė ir kažkam aiškina, kokia tai gatvė. Raudonomis kelnėmis vilkinti mergina lėtai ėmė eiti link vaikino. Priėjusi priklaupė, jam į delną įdėjo kažkokį popierėlį. Raudonos kelnės, raudona bala, raustantis šviesusi megztinis.
Mano dukra klūpėjo kraujo baloje ir meldė savo Dievą pagalbos.

————————————————————————————

Kaip jau minėjau, diena nebuvo sėkminga keliauti. Nutariau, kad toks laukimas, tokia kelionė man per ilga, per daug kankinančiai ilga, todėl ėmiausi kelio ieškoti pati. Ilgai klaidžiojau gatvėmis, pamiršau, kurią kryptį rodė draugiškasis lenkas. Kai visai nustojau tikėtis atrasianti reikiamą kelią, prieš mano akis…
Tas pats vaikinas, visai neseniai įkišęs man bilietėlį (jį, beje, vis dar laikiau delne), išlėkė į gatvę, sucypė stabdžiai, bet senas, neišvaizdus, mėlynas automobilis trenkėsi į kūną, šis pakilo ir krito. Viskas įvyko akimirksiu. Mačiau, kaip iš automobilio išlėkė trumpaplaukė mergina, kaip paskui ją išslinko mane pavėžėjęs lenkas, kaip mergina glostė gulinčiojo skruostą,kaip palengva kraujas ėmė dažyti grindinį ir šviesiojo megztinio apykaklę… Drebančiomis rankomis ėmiau ieškoti telefono, surinkau tris skaičius ir išgirdau vangų balsą. Bandžiau paaiškinti, kas atsitiko, bet jutau, kad kalbančiajam tai visai neįdomu, kad jis nesuvokia, kas iš tiesų dabar atsitiko. Mane išgelbėjo senyva moteriškė. Ji paėmė iš mano rankų telefoną ir ėmėsi diktuoti adresą. Lėtai patraukiau link vaikino. Jis šypsojosi šalia klūpinčiai merginai, vadino ją angelu. Jaučiausi jam skolinga, nežinau, kodėl. Jaučiausi kalta. Neapsakomo sunkumo kaltė nusileido ant mano pečių, ėmė juos slėgti, norėjosi verkti, raudoti balsu, bet tik įspraudžiau į jo delną suglamžtą autobuso bilietėlį. Trumpaplaukė mergina meldėsi ir verkė, meldėsi ir verkė.
- Ar gali man atleisti? - paklausiau jos tyliai.
Ši nutilo, pažvelgė į mane tokiu žvilgsniu, kuris, rodos, nutrauktų visus karus, užgydytų žaizdas, atgaivintų per anksti išėjusius, raudas paverstų juoku, o tamsą -šviesa. Mergina ištiesė man ranką ir linktelėjo galva. Suspaudžiau jos delną. Kita ranka ji paėmė vaikino plaštaką. Šis dar plačiau nusišypsojo ir vėl pavadino ją angelu. Šiuos žodžius ištarė taip tyliai, vos girdimai, tačiau jie aidu kartojosi mano galvoje ir atvažiavus greitosios automobiliui, ir sėdint lenko sename, neišvaizdžiame, mėlyname automobilyje, ir žingsniuojant senamiesčio gatvelėmis.

2009 balandis

Rodyk draugams

- Šaukiu bežadžiu balsu, bet niekas
niekas niekas jo negirdi. Kuriuosi kitokia realybę. Placebas. Mano gyvenimas -
tai tik placebas, apie kurį rašė Jurga Ivanauskaitė. Kaip norėčiau vietoj jo
gauti tikrą. Dovanų. O gal kas nebrangiai parduoda? Ne…gyvenimo pirkti
negalima. Jis tik dovanojamas. Kas dieną laukiu. Pastebėjai mano žvilgsnyje
laukimą? Taip, aš laukiu. Nuolatos. Ir nežinau, ko, kokiu pavidalu tai ateis -
gal tai bus žmogus, gal dvasia, gal Kažkas, ko aš neužčiuopsiu, bet žinosiu,
kad JAU. Po velnių, aš laukiu. Sunku kvėpuoti, nes neviltis ima gniaužti. Iš
pradžių užima nosį, tada veidu lėtai čiuožia kaklo link, jį suspaudžia, o man
ėmus dusti atleidžia. Galiausiai lyg sunkus (neįsivaizduojamo sunkumo) akmuo
užgula krūtinę. O ten ne tik  plaučiai,
bet ir širdis, siela ima dusti. šaukiuosi pagalbos. Bet mano klyksmas bežadis.
Toks pat bežadis ir laukimas - Ateis, Apkabins, Įsups, Pasaulį sugrąžins. Tiesą
sakant, naivuolė, - perskaičiau ir atsikvėpiau. Senelė žvelgė pro langą ir
kramtė lūpą.

- Na, kaip? - paklausiau,
nesulaukdama jos reakcijos.

- Tiesą sakant, - pradėjo senelė,
pasilenkdama ir pasiimdama iš pintinėlės megztinį. - Naivuolė.

Nusišypsojau. Senelė ir negalėjo
atsakyti kitaip. Be galo džiaugiausi, kad ji būtent tokia: tiesmuka, dažnai
tyli, bet jei ką ir sako, tai visada tik reikalui esant, niekada
netuščiažodžiauja. Ir nemoko, kaip reikia gyventi, tik stebi mano gyvenimo
kelią, o po to, jei tik aš pageidauju, aptaria su manimi vieną ar kitą įvykį,
atkarpą, jausmą ar būseną. Mano senelė nėra tokia, kaip dauguma senyvų žmonių.
Žinoma, ją pamatęs dažnas pasakys: „Eilinė senučiukė“. Tačiau ji yra visiškai
kitokia. Nors ir dažnai pasakoja istorijas, kurios prasideda fraze „o, kai aš
buvau jauna“, bet pačios istorijos būna persmelkta keistos, nepaaiškinamos
galios, kuri senelės žodžius įkūnija, suteikia jiems skonį, kvapą, jausmus,
nuosavą ir savarankišką gyvenimą.

Senelė kvepia smilkalais iš
Indijos. Būtent – iš Indijos. Jų jai dėžėmis atsiunčia nežinia koks draugas iš
pačio Delio. Kai senelė eina iš vieno kambario kampo į kitą, man rodosi, jog ją
gaubia paslaptingas kvapų šydas, o jai skubant, paskui nusidriekia salsvas
Indijos kvapų šleifas.

Atrodo mano senelė gana paprastai.
Tokią ją prisimenu nuo pat mažų dienų. Jos plaukai tiesūs ir ilgi ilgi – siekia
net juosmenį. Rudas sruogas jau puošia sidabras, kuris senelės veidui suteikia
keistą švytėjimą. Savaitgalių vakarais ji išleidžia kasas iš kuodo, leidžia išpinti,
o po to galiu šukuoti jos plaukus didelėmis medinėmis šukomis. O senelė ką nors
pasakoja. Tačiau kartais į jos pasakojimą įsipinu ir aš, ir mūsų vakarai tampa
ilga pasaka arba pašalinei ausiai sunkiai suprantamu pokalbiu. Tokiais vakarais
senelė nusišypso ir tyliai pasako: „Tu įsipini į mane it žilos sruogos į rudus
mano plaukus“.

Dažniausiai senelė dėvi samanų
spalvos sijoną, kurį, kaip pati sakė, siuvo dar jos mama. Kartą prasitarė, jog
ši spalva jai primena senovės Lietuvą – miškų ir neįžengiamų girių kraštą.
Sodriai žalia spalva – senelės mėgstamiausia. Prie jos derina kalnų spalvas:
rusvą, mėlyną, pilką.

Galėčiau pasakoti apie ją ilgai, bet
kartą senelė man pasakė: „Apie žmogų kalbėti yra beprasmiška. Gal kada nors
suprasi, ką noriu pasakyti“. Aš ir bandau suprasti. Tikiu, man pavyks.

Užverčiu dienoraštį ir prieinu prie
lango. Už jo pavasarėjantį dangų jau aptraukė tamsūs debesys. Vakarėja.

- Senele? - kreipiuosi susimąsčius.

Senelė neatsako. Matyt, žino, jog
man atsakymo ir nereikia.

- Senele, kaip manai, ar greitai
sulauksiu to Kažko?

Ji toliau mezga ilgą ilgą šaliką.
Neįsivaizduoju, kur jį dės.

- Sulauksi, Mogile, sulauksi, -
palinguoja galva.

Nusiraminau. Savo dienoraštį jai
skaitau jau seniai. Neturiu jokių paslapčių nuo senelės, o štai ji man –
neįkandamų paslapčių skrynia. Kartais man atrodo, jog ji moka skaityti mintis.
O gal aš esu tokia atvira, kad jai net nereikia stengtis – tiesiog pažvelgia į
mane ir mato viską viską.

- Jau vėlu, - sumurma senelė.

Suprantu, ką ji nori pasakyti.

- Aš jau einu, - ištariu lyg ir
sau. - Visgi rytoj anksti keltis.

- Nepamiršk po pamokų nueiti pas
mamą, - automatiškai pasako ji, o akyse jau veriasi toliai. Senelės čia nebėra.

- Labanakt, - pasakau sienoms ir
tyliai uždarau duris.

 

 

Gera sėdėti virtuvėje šeštą valandą
ryto ir gurkšnoti karštą mėtų arbatą. Džiaugiuosi, jog senelė atskleidė man šį
malonumą dar vaikystėje. Ji nepykdavo, kad pašokdavau paryčiais iš lovos ir
basa atšlepsėdavau į virtuvę, iš kurios sklisdavo magiškas mėtų kvapas. Priėjus
prie virtuvės durų, visuomet stabtelėdavau, palaukdavau, kol senelė mane
pamatys. Nors ji nė karto nėra manęs barusi už tai, kad naktimis nemiegu, bet
kiekvieną ankstyvą rytą susigūžusi tarpduryje laukdavau pikto žodžio. Mama
visada pykdavo, jei nemiegodavau, kai ji liepdavo. Kartą, kai nakvojau mamos
namuose, pabudau paryčiais. Lova, rodės, graužė mano kūną, o ore sklandė mėtų
kvapas. Tuomet tyliai nuėjau į virtuvę, neįsijungdama šviesos ėmiau ieškoti
mėtų. Virtuvę apšvietė pro langą srūvantis pilnaties švytėjimas, sumišęs su
gatvės žibintų šviesa. Mėtų, žinoma, neradau. Jau buvau bepravirkstanti iš
nevilties, iš tokios nevilties, kokioje paskęsta dailininkas, pametęs savo
pieštuką, operos solistas, užkimus balsui, rašytojas, nerandantis mylimiausio
rašalinio parkerio, kai tarpduryje pasirodė mama. Mėnulio švytėjime ji atrodė
pamėkliškai.

- Ką čia darai? - paklausė ji.

- Aš… mėtų ieškojau… - staiga
pasijutau taip, lyg mane būtų sučiupę vagiant riešutą iš prekybos centro.

- Nėra pas mane mėtų. Juk žinai. Aš
alergiška, - išpyškino mama, susinerdama rankas ant krūtinės.

- Mam… man užmigt neina. Gal gali
su manimi čia pasėdėti?

- Na jau, Mogiliuk, nejuokauk tik,
- jos tonas buvo negirdėtai griežtas. - Eik į lovą, pakalbėsim ryte.

- Bet… su senele mes…

- Senelės čia nėra. Pakalbėsim
rytoj. Marš lovon, - griežtai nukirto ji ir man nebeliko nieko kito, kaip kėblinti
į savo kambarį.

Ryte nepasikalbėjom. Tai buvo
paskutinis kartas, kai pas ją nakvojau. Ne todėl, kad būtume susipykusios.
Bendraujame ir iki šiol, bet likti ten nakvoti man buvo tolygu savęs
prievartavimui. Motinos turi tokią savybę: jos negali nesikišti į savo vaiko
pasaulį, įsivaizduoja, kad vaikas – jos nuosavybė. O aš turiu savo erdvę ir
negaliu leisti niekam kištis į ją. Netgi mamai.

Su senele gyvenu jau septynerius
metus. Kai man buvo dešimt metų, tėvai nusprendė skirtis. Tėtis nesugebėjo
priprasti prie šeimos gyvenimo, jis net nesuprato, kas tai yra šeima. Taip sakė
mama. Nors aš manau, kad tai mama nesuprato ir nevertino tėčio. Nesmerkiu jų.
Ir prieš septynerius metus nesmerkiau. Kol vyko tėvų skyrybų procesas, tėvai
dalinosi turtą, pardavė mūsų didįjį namą, aš buvau laikinai apgyvendinta pas
senelę. Tas „laikinai“ tęsiasi jau aštuntus metus. Per keletą mėnesių taip
susigyvenom, kad ji būtų manęs neatidavusi, o aš ir nenorėjau jos palikti. O
dar tėvai nesugebėjo pasidalinti mano globos. Turtą dalinosi pusiau, bet kaipgi
pasidalinti vienintelę dukrą? Tuomet senelė pasiūlė kompromisą: aš galiu
gyventi su ja tol, kol tėvai susitars. Manau, jau tuomet visiems buvo aišku,
jog jie nesusitars niekada.

Laikrodžio rodyklė tingiai sukosi
ratu, kol pasiekė septintą valandą žymintį brūkšnelį. Giliai atsidusau,
pasidariau antrą arbatos puodelį ir apsižvalgiau po mūsų mažytę virtuvę.
Keičiantis apšvietimui, keitėsi ir ji. Laukė ėmus šviesėti, šešėliai iš kampų
vis traukėsi. Mama mūsų virtuvę vadina „kišene“. Na, čia nedaug vietos, bet
tikrai daugiau nei kišenėje. Prie vienos sienos stovi rudmedžio spintelės,
kuriose išmoningai įmontuota dujinė viryklė bei kriauklė. Prie kitos sienos
glaudžiasi nedidelis šaldytuvas ir rudmedžio minkštasuolis. Ant jo mėgstu
sėdėti vasaros popietėmis, kai senelė veda juodųjų serbentų uogienę. Trečiąją
sieną užima didelis langas, po kuriuo yra virtuvinis stalas. Ant palangės stovi
galybė vazonėlių, kuriose auga vienos rūšies kaktusai. Senelė pasakojo kaktusų
istoriją: vieną mažą kaktusą vestuvių proga jai padovanojęs senelis. Jam mirus,
kaktusas pražydo akinamo raudonumo žiedu, o po to kasmet užaugindavo po tris
atžalas. Senelė nei vienos atžalos neišmetė, visas persodindavo, visas mylėjo,
visas augino.

Laistydama kaktusus, ji dažnai
murma panosėje. Vienąkart nugirdau jos žodžius, kuriuos kartojo kaip mantrą:
„Trys metai, trys atžalos. Trys metai, trys atžalos. Trys metai, trys
atžalos…“.

Vėliau sužinojau, kad susituokę jie
išgyveno trejus metus. Susilaukė mano mamos ir senelis mirė. Tyliai, ramiai.
Užmigo ir nebepabudo.

Rodyk draugams

Mes buvome geriausi draugai. Aš ir ji – žavi tamsiaplaukė
mergina iš gretimo miesto. Susitikdavome retai, gal vienąkart per mėnesį. Dažniausiai
kepdavome blynus jos namuose, mat tėvai amžinai dirbdavo, o savaitgaliais ir
laisvomis dienomis, kai visi darboholikai priversti sėdėti rankas sudėjus, jie
išvykdavo į sodo namelį ir darbuodavosi ten. Žiemą šiame namelyje ir nedideliame
sode ne tik kad nebūdavo ką dirbti, bet ir būdavo šalta kone kaip lauke. Mano
draugė, jos vardas Giedrė, šypsodavosi ir kuždėdavo man, kad tikriausiai juos
šildo meilė ir jie tiesiog nori pabūti dviese.

                             Tą
vakarą mes suspykome. Bendravome įprastai – internetu. Dabar jau nebepamenu,
dėl ko tada susiriejom. Kai ji susinervindavo, visuomet išeidavo
pasivaikščioti. Nesvarbu, ką rodydavo laikrodis – vidurdienį, vidurnaktį ar
paryčius. Buvo tamsus vasario vakaras. O gal jau naktis. Ji išėjo. Bent jau aš
supratau, kad išėjo, nes mažytis paveikslėlis mano kompiuterio ekrane iš žalios
varnelės pavirto į pilką iksiuką. Suvokiau, kad nieko nepakeisiu, o ir
principai tą naktį nebūtų leidę jai paskambinti. Dabar man atrodo, kad dėl ginčo
kaltas buvau aš ir privalėjau tada atsiprašyti. Giedrė pasikeitė. Tapo nebe ta
Giedre, kuri visad būdavo giedra ir juokdavosi, kad tėvai jai išrinko idealų
vardą. Atrašinėdavo su daugybe daugtaškių. Ištisos eilutės daugtaškių, man
atrodo, kad tų taškų buvo daugiau nei raidžių. Kalbėdavo kažkokiomis
užuominomis, atrodydavo, kad suka ratais kaip koks gandras, ieškodamas varlių
pelkėtoje pievoje. Ieškojo… Ne, ne varlių ir ne pievoje. Ieškojo ramybės,
užsimiršimo, išeities, galbūt paguodos manyje. Tikriausiai tikėjosi, vylėsi,
jog perskaitysiu jos mintis, jausmus ir būsenas tarp šių daugtaškių. Neperskaičiau.
Galop pasipasakojo. Tąnakt ją išprievartavo. Kažkoks pažįstamas vaikinas, sako,
buvo girtut girtutėlis ir nesuvokė, ką daro. Aš netikiu. Giedrė jį gynė. Kaip visiškai
girtas, atsiprašau, bernas galėjo užpulti blaivią, guvią ir greitą merginą?
Giedrė buvo greita, veržli ir kovinga. Bent jau man taip atrodė. Nukaudavo mane,
kai galynėdavomės dėl paskutinio blynelio. O tada… Nežinau. Ilgai mąsčiau,
kaip turi jaustis prievartaujama mergina, ką ji galvoja, kaip jaučiasi tada ir
po to – kai yra paliekama išniekinta, išdraskyta ir pati sau šlykšti. Kaip ji
pareina namo ir kaip slepia akis nuo tėvų, nes jai gėda. Nepaaiškinama gėda, tartum
tu būtum kalta, kad pasipainiojai ne laiku, ne vietoj ir, svarbiausia, ne tam
žmogui po kojomis. Mąsčiau, mąsčiau ir supratau, kad čia aš kalčiausias. Jeigu tada
nebūtume susipykę, jei būčiau nusileidęs, jei būčiau atsiprašęs, jei ji nebūtų
išėjusi, jei… Kas būtų, jeigu būtų ir ko nebūtų, jeigu būtų. O buvo. Giedrė nežinojo,
kad kaltinu save. Gal jautė… Kasdien ji vis menko ir menko, į skambučius
neatsiliepdavo, o man prakalbus apie susitikimą, supykdavo, šaukdavo (dėdavo
daug šauktukų), kad nevažiuočiau, kad neišeis iš namų, kad galėsiu sėdėti prie
jos durų kad ir mėnesį. Bandžiau iškvosti, kas su ja taip pasielgė. Jei pažinojo
ji, turėjau žinoti ir aš. O tada… Taip, aš mėgavausi fantazijomis, kaip
atkeršyčiau tam gyvuliui, kaip subjauročiau jo snukelį, kuris vaipėsi,
draskydamas mano Giedrę. Bet realybė buvo kiek kitokia: buvau jaunas, išstypęs,
laibas jaunuolis, negalintis primušti net mergaitės (nutrauk man liežuvį, o
Dieve, už tokius žodžius).

                             Toji
kaltė ir bejėgiškumas taip mane prislėgė, kad tamsėjau kartu su ja. Dienos man
tapo tamsesnės už naktis, o naktys… Argi galima atskirti juodą nuo juodos?
Dabar mane labiausiai stulbina ta drąsa, tas ryžtingumas ir kartu beprotybė,
kai ant lapelio rašiausi „išsivadavimo“ būdus: tabletės, stogas, peilis,
ežeras, automobilis, tiltas…

Pamenu, per mano laidotuves ji
visą laiką sėdėjo trečiame suole, kairėje, prie pat vitražinio lango. Gniaužė rankas
ir žiūrėjo į smailianosius savo batus. Giedrė nė iš tolo nepriminė giedros
mergaitės, veikiau – iš balčiausios drobės pasiūtą lėlę. Tamsūs plaukai susukti
į kuoduką, kelios neklusnios sruogos švelniai liečiasi prie baltos kaktos,
išsikišusio skruostikaulio ir leidžiasi ant iškilios krūties. Kartais ji
pakeldavo akis į žvakes prie karsto. Jos vis trumpėjo, trumpėjo, kol rypuodama
mano motina pakeisdavo naujomis. Giedrės lūpos buvo neįtikimai raudonos. Tokios
raudonos, kokios būdavo tik ankstyvosios vyšnios senelės sode. Ir saldžios…
Nežinau, ar Giedrės lūpos buvo saldžios. Niekada jų neragavau. Nors norėjau,
neslėpsiu. O stebėdamas, kaip pirmąjį šermenų vakarą ji pakilo nuo suolo ir
nužingsniavo siaurų durų link, nesąmoningai kraipydama klubus, šnarindama juodą
sijoną ir kaukšėdama tais savo bateliais, pagalvojau… Turbūt tada nusipelniau
šios būsenos – niekada nerasiantis ramybės. Mano galvoje tąkart dauginosi ir
gimė, dauginosi ir gimė šventvagiškos mintys. Kaip jau minėjau, gyvą mane slėgė
kaltė. O stebint raudotojus ir ją – mano Giedrę – man sukilo pavydas tam
prievartautojui. Jeigu tada būčiau buvęs gyvas, jeigu būčiau juslių genamas
gyvuliškas vyras, jeigu pamatyčiau ją tamsiame mieste tokią vieną, raudonomis
raudonomis lūpomis… aš pats ją išprievartaučiau. Gal jai negi patiktų ir ji
neverktų. Nors ašaros jai tiko. Tada tos mėlynos akys tapdavo kaip ežeras,
raibuliuojantis įmetus akmenuką.  Ant skruostų
žibėdavo šie maži rasos lašeliai. Ir ji atrodydavo tokia miela, tokia gaivi,
tokia tyra…

Mane palaidojo lietingą balandžio
pirmąją. Manau, visi galvojo, kad tai tėra melagių dienos pokštas: vaikinas
gyvas, visi raudoja apsimestinai, mano motina meistriškai nualpsta, o tėvas
atrodo rūstus, nes nemoka vaidinti. Tik Giedrę mažai kas pastebėjo. Ji stovėjo
viena prie beržo, delnu grakščiai besiremdama į beržą. Nežinau, ar ji verkė. Lietus
viską nuplovė. Jei ir verkė, tai labai tyliai ir ramiai, nes nei vienas veido
raumenėlis nesukrutėjo. Ir man tai patiko. Motina raudojo balsu, jos rauda mane
trikdė. Mokytojos ir bendraklasės rypavo, nosinaitėmis valydamosios akis,
skruostus, kuriais tekėjo lietaus srovelės – suprask, jos verkia. Šyptelėjau čia
pamatęs kaimynes. Jos visada skųsdavo mane tėvams, esą, jūsų sūnus per garsiai klauso muzikos, jūsų sūnus rūko po mūsų
balkonu, jūsų sūnus trainiojasi su
neaiškiais tipais. Dabar jos stovėjo minios krašte ir rankose laikė po
dideliausią vainiką. Spėkit, apie ką jos kalbėjosi? Žinoma, ne apie tai, koks
aš buvau jaunas, kodėl pasirinkau tokį kelią ir tikrai negailėjo manęs. Kalbėjo
apie vainikų kainas ir sunkumą, žmonių kiekį ir aprangą. Galiausiai ėmė
įtarinėti mano motiną vaidinant. Tada šiek tik pyktelėjęs atsisukau į Giedrę. Ši
stovėjo kaip stovėjusi.

Po laidotuvių daugiau jos
nemačiau. Mano likimas net po mirties nebuvo lengvas. Buvau pasmerktas
klaidžioti vis dar po šį pasaulį. Kaip vėliau sužinojau, turėjau suvokti, kodėl
negalėjau atsiskirti nuo žemės, o suvokęs pakeisti savo požiūrį, išpirkti savo
kaltes ir nuodėmes. Trumpiau tariant – turėjau rasti mane laikantį inkarą ir
nukirsti virvę, kuri mane prie jo rišo. Turiu pripažinti, kad ne kartą
perkračiau savo gyvenimą, bet taip ir neradau to inkaro. Prabėgo ne vienas toks
pavasaris. Kasmet balandžio pirmosiomis prie mano kapo apsilankydavo vis mažiau
žmonių, nors per Vėlines čia degdavo ne viena žvakelę, jas nešdavo ir mano
buvusios bendraklasės. Kelios iš jų čia ateidavo ir su savais vaikais.
Nesuprantu, kodėl, kuo jų gyvenime buvau toks svarbus. O gal tiesiog dar
neturėjo, kur tų žvakelių degti…

Giedrę vėl pamačiau gal po
dešimties, o gal po dvidešimties metų. Laikas man jau neturėjo prasmės. Sėdėjau
tada ant Gedimino pilies stogo, mataravau kojomis ir grožėjausi rudenėjančiu
Vilniumi. Pavieniai medžiai mieste buvo tokie ryškiaspalviai, kad net akį rėžė.
Panorau nukeliauti į mišką, net virpuliukas nugara perbėgo, kai pabandžiau
įsivaizduoti rudeninį jo kvapą. Tą akimirką šalia manęs atsisėdo ji – mano Giedrė.

- Labas, - tarė ji. – Kaip gyveni?

- Negyvenu, - nusikvatojau.

Ilgai kalbėjomės apie jos
gyvenimą, pasakojau apie šią, jai dar naują būseną. Giedrės lūpos vis dar buvo
pirmųjų vyšnių raudonumo.

- Kartais man atrodydavo, kad tu
išties esi šalia, kad mane palaikai, kad seki kiekvieną mano žingsnį, - kalbėjo
Giedrė pašnibždomis. – Dabar suprantu, kad tai buvo tiesa. Tu buvai čia pat.

Tai nebuvo tiesa. Bet aš tik
linkčiojau. Negalėjau jai pasakyti, kad taip ir nedrįsau po laidotuvių į ją
pažvelgti. Ir tik dabar suvokiau, kodėl.

Dangus virš mūsų nušvito. Nereikėjo
žodžių, juste pajutau, ką tai reiškia. Giedrė iš nuostabos išsižiojo.

Tvirtai apkabinęs savo inkarą,
žengiau į ramybę.

2009 balandis

Rodyk draugams

Apniukusiame danguje negalėjai išskirti paskirų debesų.
Milda ilgai stovėjo užvertusi galvą, galiausiai suraukė nosį ir ėmė žingsniuoti
link namų. Miškas balandžio pradžioje buvo vis dar nuogas ir nykus, tačiau
mergina tarėsi jau užuodžianti jo kvapą. Ji lėtai žingsniavo smėlėtu takeliu.
Greitai miškas baigėsi, šalimais dar augo pavieniai krūmai, tačiau ir jie vis
retėjo, kol siauras keliukas liko vienas pats kovoti už būvį su žolynais. Šį
pasivaikščiojimų maršrutą Milda mėgo labiausiai. Miške bebuvo likusios kelios
trobelės, todėl retai šiame kelyje sutikdavo žmonių. Praėjusi laukus, kurie
tolyje susidurdavo su mišku ir jam pasiduodavo, patekdavo medžių prieglobstin.
Takelis čia šakojosi į dvi dalis. Pasukusi kairėn šone palikdavo sąvartyną, o
toliau sekdavo ramus ir taikus miškas. Tačiau labiau Mildą traukdavo dešinysis
atsišakojimas. Čia takelis susiaurėdavo, vietomis medžių bei krūmų šakos
kabindavosi už rūbų, braižydavo veidą. Tankumynas atrodė paslaptingas, čia
dažnai girdėdavosi keisti balsai – nei paukščių, nei žverių, nei žmonių, nei
medžių. Galiausiai mergina prieidavo upeliuką, per kurį buvo permestas rąstas.
Kadais prie jo buvo ir turėklas, tačiau metams bėgant medis supuvo ir nukrito
upelin. Milda nedrįsavo eiti už tiltelio. Iš senelės pasakojimų žinojo, kad
tolėliau stovi sena sena sodyba. Kadais ten gyveno šeima, auginusi dauną vaiką.
Kiek girdėjo paskalas kaime, mirus vyrui,  sena moteris su užaugusiu, bet nesuaugusiu
vaiku kažkur dingo. „Kaimas yra kaimas, - mąstė Milda. – Žmonės šnibždasi,
laikui bėgant žodžiai išsikraipo ir nebeatseksi, kur teisybė, o kur išmonė.“

                             Priėjusi
kaimo pakraštį , sulėtino žingsnius. Laukai rėmėsi į kaimyno namą, o už šio
stovėjo ir jos sodyba.  Joje gyveno tik
su motina. Tėvą palaidojo prieš septynetą metų, jo paveikslas Mildos atmintyje
kasdien bluko.  Motinai prakalbus apie
tėvą, merginos atmintyje iškildavo tik paskutinio vakaro paveikslas.

                             Kasryt
į darbą tėvas važiuodavo senu, džeržgiančiu dviračiu. Išsukdamas iš kiemo visad
atsisukdavo atgalios ir nusišypsodavo prie lango veidą glaudžiančioms dukrai ir
žmonai. Vakarais grįžęs pastatydavo dviratį prie tuščio garažo. Automobilio jie
niekada neturėjo. Tą vakarą jis negrįžo. Milda ilgai sėdėjo prie lango,
pradėjus temti, nukraustė vazonus su dvokiančiomis pelargonijomis nuo palangės
ir ten užsiropštė pati. Motina, kuri įprastai dėl to supyktų ir aprėktų dukrą,
vaikščiojo po virtuvę, vis prišokdavo prie lango, pastovėdavo taip,
pastovėdavo, tada prikimusiu balsu paklausdavo:

                             -
Ar dar nematyt?

                             Milda
tik papurtydavo galvą. Kai lauke visiškai sutemo, mergaitė pridėjo delnus prie
stiklo ir vis bandė įžvelgti baltuojančią kaimynų tvarto sieną kitapus keliuko.

                             -
Ar dar nematyt? – kažin kelintą kartą klausė motina, nors už stiklo tvyrojo
juoduma.

                             -
Nematyt… – pirmąkart tą vakarą prabilo Milda. Tai išgirdusi motina sustingo,
metė žvilgsnį į laikrodį, kabantį virš siuvimo mašinos, tada nuo pakabos griebė
striukę ir išbėgo iš namų. Milda sekė mažą žibintuvėlio švieselę, greitai
tolstančią jų keliuku, o tada pradingstančią už posūkio.

                             Mergina
įsuko į savo kiemą. Šis buvo tuščias, keliukas į jį apaugęs žole ir jau
nebesimatė nė kadais buvusių siaurų provėžų. Pamatęs, o veikiau pajutęs,
grįžtančią šeimininkę, iš būdos išlindo senas šuo. Sužvangėjo grandinė, šuo
pakraipė galvą, dusliai amtelėjo ir atsidrėbė  prie dubens.

                             Rakindama
namų duris, Milda mąsto, kaip su šia vieniša tyla reikės išgyventi dar savaitę.
Prieš keletą dienų motiną paguldė į ligoninę. Galvojo važiuoti savaitgalį jos
lankyti, tačiau iki tada dar buvo likusios trys dienos. Trys tylios, vienatve
dvelkiančios dienos dideliame tušiame name.

                             Stabtelėjusi
virtuvėje ir peržvelgusi nešvarius indus kriauklėje, mergina pasuka į savo
kambarį. Pro šio langą matosi kaimynų namas bei sodas. Sodo buvo likę ne tiek
ir daug: vos keli, langų nesiekiantys serbentų krūmai, o vasaromis palei namą vešėdavo
neravimos gėlės. Pirmajame aukšte tiesiai prieš jos langą - šešiolikmečio Gvidono
langas. Milda atsargiai nukelia nuo palangės pelargonijas, sudėlioja jas prie
sienos ir atsistoja prieš veidrodį taip, kad ir už kelių šimtų metrų sėdintis
kaimynas aiškiai ją matytų. Tada ima nusirenginėti. Nusimeta striukę, megztinį,
palaidinę, kelnes. Likusi vien su apatiniais, atsitūpia ir keturpėsčia išropoja
iš kambario. Nubėgusi į šaltą verandą praskleidžia tankią užuolaidėlę ir keletą
minučių spokso į Gvidono langą. Netrukus jame pasirodo vešlios kaimyno
garbanos. Milda tariasi matanti, kaip jo žvilgsnis nekantriai klaidžioja jos
namo siena nuo vieno lango prie kito, grįžta prie jos stiklo ir vis nerimsta,
nerasdamas jos. Abiem rankom save apkabinusi ji lėtai grįžta į savo kambarį. Visomis
poromis jaučia jo akis, glostančias rusvą odą. Atsistoja prieš veidrodį, užsimerkia,
išsipina ilgą kasą ir stovi panardinusi laibus pirštus į plaukus.

                             Po
valandėlės sukikenusi atsisėda ant grindų, atremia nugarą į sieną, netyčia
parversdama vieną vazoną. Pakrutinti pelargonijos lapai ima skleisti šleikštų
kvapą, kuris merginai primena tą naktį, kai motina grįžo viena, atsisėdo ant
laiptelių lauke ir ėmė tyliai raudoti. Tada Milda nušoko nuo palangės, koja
nuversdama keletą vazonų su pelarginijomis. Virtuvėje pasklido tas šleiktus
kvapas, mergaitė išsigando, kad bus išbarta už padarytą netvarką. Ji ėmė semti
žemes ir berti atgal į vazoną. Taip darbavosi ilgai, į virtuvę įžengė motina. Ji
tik liepė dukrai eiti miegoti, o pati užsidarė salone. Tą naktį du
nusmestuosius vazonus Milda persinešė į savo kambarį. Po tėvo laidotuvių
parsinešė ir likusius.

                             Nutarusi,
jog laikas vakarieniauti, Milda pritūpusi neslenka iki spintos, užsitempia
nudrengtus džinsus ir mėlyną megztinį.  Virtuvėje
imasi kurti krosnį. Kai joje užsiliepsnoja seni bulvariniai laikraščiai,
mergina ilgai spokso į ugnį, iš krosnies ima birti sudegusių laikraščių
pelenai. Jie merginai primena tą naktį, kai jos kieme snigo pelenais.

                             Milda
pabudo ir tyliai alsavo, klausydamasi keisto traškėjimo, o po to tai
garsėjančio, tai vėl nutylančio kaimynų šūkaliojimo. Galiausiai nutarusi
pažiūrėti, kas vyksta, ji nuslinko virtuvėn. Šioje buvo keistai šviesu, nors
šviesų naktimis jos nejungdavo. Prie lango pamatė motinos siluetą.

                             -Pabudai…
– nutęsė motina.

                             Mildai
atsistojus greta jos, motina tarė:

                             -
Kaimynų… tvartas dega.

                             Ilgai
dar taip stovėjo, motina akimis sekė ugnį ir gaisrininkus, kurie stengėsi
žutbūt numalšinti liepsną – jos liežuviai siekė paglostyti ir kitus pastatus. O
Milda vis žiūrėjo į kieme iš išgąsčio maurojančius kaimynų gyvulius - dar ilgai
girdėjo šį maurojimą sapnuose.

                             Siurbčiodama
arbatą, pamatė Gvidoną, mėtantį kamuolį į krepšį. Dažnai pasvajodavo, kaip
užkalbintų jį, kaip jie kartu leistų dienas, kaip jis išmokytų ir ją žaisti
krepšinį, kaip… Tačiau tai ir liko tik svajonėmis. Dabar jau nebeprisiminė,
kodėl jų tėvai draudė vaikams draugauti. Nuo pat mažų dienų mergaitę traukdavo
jos ir kaimynų namą skirianti tvora, už kurios virdavo jai nepažįstamas, bet
taip viliojantis gyvenimas. Bet vos tik prisiartinus prie šios ribos, ją
nutvilkydavo piktas motinos žvilgsnis ar griežtas tėvo žodis. Atrodo, Gvidonas
taip pat domėjosi kaimynystėje gyvenančia mergaite, bet nei karto taip ir neužkalbino.
Vakarais, būdavo, Milda sėdi tamsiame kambaryje prie lango ir kelias valandas
spokso į kaimyno langą. Kartais ten pasirodydavo jo siluetas, nors dažniausiai matydavo
jo nugarą šiam sėdint prie kompiuterio.

                             Užsinorėjo
paskambinti motinai, paklausti, kodėl jai ir Gvidonui draudžiama draugauti, pasiguosti
dėl vienatvės ir pasakyti, kokiais draugais jie galėjo būti. Tačiau prisiminė,
jog mobilųjį telefoną motina išsivežė, o laidinį vakar atjungė dėl nesumokėtos
sąskaitos.

                             Mergina
išėjo į kiemą, šiame jau temo. Paėmusi šuns dubenį, pasuko atgalios. Girdėjo,
veikiau jautė, kaip prie tvoros prisiartino kaimynas. Įkrėtusi tirštos miltų
košės į skardinį sulamdytą puodą, vėl išėjo laukan. Šuo džiugiai amtelėjo.

                             Tuo
pat metu, kai padėjo dubenį ant žemės, į kiemą įsuko greitosios pagalbos
automobilis. Jei ne šis netikėtumas, prikaustęs jos žvilgsnį, Milda būtų
pamačiusi, kaip kvatodamasis Gvidonas kumščiuoja draugo petį ir rodo į ją
pirštu. Jei ne automobilio burzgimas, ji būtų išgirdusi ir jo žodžius:

                             -
Ta durnelė vėl… vėl… vėl demonstravosi, - kvatojo kaimynas.

– Porno… porno… porno žvaigždė,
- plyšo juokais ir jo draugas.

Milda užsimerkė ir pajuto
palergonijų kvapą.

Rodyk draugams

                             Pabudusi
Asta pirmiausia išgirdo laikrodžio tiksėjimą. Jis, žinojo, kabojo kitame
kambaryje, tačiau tokioje ankstyvo pavasario tyloje garsas buvo labai aiškus ir
netrukus ėmė erzinti. Moteris atsisėdo lovoje, įsiklausė, ar neišgirs kitų
garsų: tėvo žingsnių, šuns grandinės barškėjimo, vaiko balso. Tačiau
kambariuose girdėjosi tik laikrodis. Padėjusi basas pėdas ant šaltų medinių
grindų, susigūžė. Buvo pamiršusi šį vaikystės jausmą, kai ryte namuose tvyroja
lengva vėsa, kairysis lango pakraštėlis lengvai apšerkšnijęs, o iš virtuvės
sklinda raminantis ugnies traškėjimas.  Pakilusi
iš lovos vienais naktiniais marškiniais ir basa, Asta nušlepsėjo į virtuvę. Čia
taip pat buvo tuščia. Tik ant stalo stovintys du neplauti puodeliai išdavė, kad
tėvas ir vaikas jau atsikėlę. Priėjusi prie viryklės, uždėjo delną ant
aprūkusio virdulio. Šis buvo vos vos šiltas.

                             Po
gero pusvalandžio sėdėdama virtuvėje su puodeliu pipirmėčių arbatos, Asta
akimis glostė visus virtuvės rakandus. Visa jai buvo miela: ant vinių kabantys
tėvo rūbai, neplautas puodas kriauklėje, pjuvenos, susimaišiusios su pelenais,
prie krosnies, ant sienos kabantis veidrodis ir adatinė greta jo. Pastaroji buvo
gerokai apdulkėjusi, tikriausiai tėvas nelietė jos nuo motinos mirties.

                             Išgėrusi
arbatą, surinko puodelius nuo stalo ir nunešė prie kriauklės.  Galvojo išplauti puodą, tačiau pastovėjo prie
jo keletą minučių, padėjo puodelius šalia ir nuėjo. Užsimetusi ant pečių
priemenėje rastą seną striukę, išėjo į kiemą. Čia nepamatė nei tėvo, nei vaiko.

                             -
Kurgi tie prašepo, - sumurmėjo.

                             Sušalusia
žeme vilkdama didelius kaliošus, patraukė už tvartų. Šie stovėjo tušti. Tėvas buvo
pasiryžęs auginti karvę, sakydavo, kokia sodyba, koks gyvenimas be karvutės,
tačiau žalmargė susirgo kažin kokia liga ir padvėsė prieš pat praėjusias Kalėdas.
 Kūčių vakarą liūdnas buvo tėvas.  Kasmet sakydavęs anūkui, kad eina pažiūrėti,
ką Žaliukė tvarte kalba, tais metais tik gailiai dūsavo.

                             -
Sugalvojau! – sušuko vaikas,
kai Asta nuo stalo nurinkinėjo indus. – Galim paklausyt, ką kalba Džimas!

                             Tėvas
tada švelniai šyptelėjo, pakilo nuo stalo, tvirtai linktelėjo galva ir pasuko
link durų.

                             -
Apsirenk šiltai, lauke šąla, - pratarė Asta sūnui.

                             Vaikui
rengiantis, Antanas nusikabino vatinuką nuo vinies priemenėję, įsispyrė į
kaliošus ir atkabino durų kablį. Jam išėjus laukan, Džimas išlindo iš būdos ir
viltingai amtelėjo – bene jam ką atneš nuo švenčių stalo. Netrukus pasirodė ir
vaikas su dideliu vištos kaulu rankoje.

                             Jiedu
ilgai stebėjo, kaip šuo kramto, o po keliolikos minučių kasa kaulą prie
būdos.  Šaltis kuteno nosis.

                             -
Seneli, - prabilo anūkas.

                             Antanas
tik susikišo rankas į kišenes. Vienoje jų užčiuopė saują vinių.

                             -
Seneli, kodėl jis nekalba?  - graudžiai
paklausė vaikas.

                             Vyras
suglumo. Nesitikėjo tokio klausimo, mat buvo visai pamiršęs, kokiu tikslų jie
ėjo pas šunį. Jis tiesiog uodė nakties orą, mėgavosi tuo, kad namai nebuvo
tušti, kad grįžęs kambarin ras dukrą, kuri tikriausiai plaus indus ir vis
brauks nuo akių plaukų sruogą, ir bus tokia panaši į savo motiną, kad Antanui
akyse ašaros susitvenks, ir jis perbrauks akis atžagaria ranka, esą, įkrito
kažkas.

                             -
Kodėl, seneli? – pakartojo vaikas, įsitverdamas vatinuko kraštą.

                             -
Gal todėl, - lėtai prabilo ir krenkštelėjo jis. –Gal todėl, kad Džimas ne
tvarte gyvena.

                             -
O kalba tik tvarto gyvuliai?

                             -
Tik tvarto, - linktelėjo galva Antanas.

                             Vaikas
kurį laiką tylėjo. Tada paleido vatinuko kraštą, priėjo prie būdos, nusimovė
pirštinę ir paglostė šuns paausį.

                             -
Pamatytų motina be pirštinės, tai ir man kliūtų, – pagalvojo Antanas ir
sugniaužė vinis kišenėje.

                             Staiga
vaikas atsisuko ir tarė:

                             -
Mes galime uždaryti Džimą į tvartą! Ir tada… tada jis kalbėtų, ar ne?

                             Šuo
meiliai vizgino uodegą ir šokinėjo, kai Antanas atkabino grandinę ir vedė jį į
tvartą. Čia buvo šilčiau nei būdoje, šuo iškart ėmė kastis seno šieno kupetoje.

                             -
O dabar lauksim? – paklausė vaikas.

                             -Nelauksim…
Ateisim vėliau, kai pripras. Be to, šalta. Mama pasiges.

                             Tą
vakarą jie taip ir nenuėjo į tvartą. Grįžusius Asta išbarė, kam taip ilgai
lauke šalo, ir daugiau nebeišleido.  Kurį
laiką pakūkčiojęs, vaikas užmigo.

                             Apėjusi
tvartus, pamatė tėvą tarp dviejų klevų. Raudona vaiko kepurė šokinėjo krūmyne.

                             -
Ką darai? – paklausė priėjusi.

                             -
Pagalvojau, supuvo pernai sūpynės kieme. Sakau, padarysiu čia. Pasisupt galės
mažasis atvažiavęs. Vasarą gal…

                             -
Vasarą negalės… – pratarė Asta ir nuleidusi akis tyrinėjo nubalusias žoles.

                             -
Kaip – negalės? – nuleido rankas vyras.

                             -
Rimas sako, važiuosim į Daniją. Gaus darbą ten pavasariop. Sako, gana už
grašius čia dirbt, galo su galu nesuduriam. Už butą mokėt reikia, už šildymą
reikia, už elektrą, vandenį, o kur dar rudenį vaiką mokyklon leist reikės.
Viskas tik brangsta, tik bragsta…

                             -
Pas mane gyvent galit, vietos užtenka, - pasakė Antanas ir staiga užsičiaupė. Suprato,
kad du šeimininkai vienoj troboj neįsiteks. O ir dukra jau miestietė, kaime
gyvent nebemokėtų. Pabūdavo tris dienas ir jau sakydavo, kad galvą nuo to
miško, nuo tos tylos skauda. Tik vaikas čia, mąstė, jaustųsi gerai.

                             -
Et tėvai, nepažįsti tu Rimo… – atsiduso moteris. – Be to, ir mano darbas toks
jau šlykštus, gėda darosi į žmones išeit, atrodo, kiekvienas žino ir pirštais
baksnoja, už nugaros juokiasi.

                             -
Tokie jau tie mieščioniški darbai. Bet ne kiekvienas juk gali dirbt tokį darbą.
Pardavimų vadybininkas… Aš nemokėčiau, - pasakė tėvas. – Aš net nežinau, ką
ten darot.

                             Astos
nuleido akis. Vadinosi jos darbas tikrai gražiai is skambiai – pardavimų vadybininkas.
Tačiau kaskart, kai tėvas didžiuodamasis kam nors pasakydavo šį pavadinimą,
dukra nurausdavo ir rasdavo priežastį pasitraukti nuo kalbančiųjų.  Kiekvieną darbo dieną ji keliaudavo iš namo į
namą, belsdavosi į svetimas duris ir kaskart kartodavo tą pačią frazę: „Laba
diena, esu Asta Smetonaitė iš UAB „Gisveikta“, norėčiau pasiūlyti…“, retai
kada spėdavo pabaigti savo žodžius. Durys užsitrekdavo prieš pat nosį.

                             -
Mama, mama! – atbėgo šaukdamas sūnus. – Mama, man daro sūpynes!

                             Tuo tarpu
Antanas tupėjo tarp klevų ir medinėje dėžutėję ieškojo mažiau aprūdijusių
vinių. Prisiminė tada tą Kūčių vakarą, kai vatinuko kišenėje spaudė tuos
metalinius pagaliukus ir taip jam sopėjo širdis dėl žalmargės, taip sopėjo…

                             Pietus
valgė tylėdami. Antanas srėbė garuojančią ryžių sriubą ir nejučia džiaugėsi –
taip gera buvo valgyti moters pagamintą maistą. Pats retai virdavo. Būdavo,
išsiverda kokį viralą, bet vis ne toks, koks žmonos ar dukters būdavo, todėl
ilgainiui visai nustojo gaminti. Kas keletą dienų virdavo tik rupią miltų košę
šuniui.

                             -
Po pietų važiuosim, - pasakė dukra. – Rimas grįžta vakare.

                             -
Tai kiek namuos nebuvo?

                             -
Nuo pirmadieno… Stato kažkokį namą prie Biržų. Sakė, pastatys šitą po kelių
savaičių ir eis iš darbo, kol neatleido.

                             -
Gerų darbininkų niekad neatleidžia, - sumurmėjo tėvas.

                             Asta
padėjo šaukštą ant stalo.

                             -
Aš juk anąkart pasakojau… Ar nežiūri televizoriaus? Krizė dabar. Niekas nieko
nebestato.

                             -
Krize krizė, - sumurmėjo Antanas. – Ir senais laikais krizės būdavo, - tarė
atsistodamas. – Ir įveikėm, ir išgyvenom. Ne tą išgyvenom. Karus, okupacijas, o
čia – tik krizė ir bėga į užsienius. Lietuvoj vietos maža ar ką, - išdrožė
piktai ir išėjo iš virtuvės.

                             Asta
girdėjo, kaip dunksi tėvo žingsniai priemenėje, kaip jis aunasi batus, kaip
atidaro ir uždaro laukujas duris. Atsidusis ėmė rinkti lėkštes nuo stalo. Nė nepastebėjo,
kaip vaikas apsirengė ir išbėgo paskui senelį.

                             Baigusi
plauti lėkštes, į rankas paėmė kriauklėje stovėjusį puodą. Pavartė, pavartė,
tačiau padėjo atgal.  Pažvelgusi pro
langą, pamatė tėvą su anūku sėdinčius ant akmens kieme.

                             Užsimetė
tą pačią striukę, įsispyrė į kaliošus ir išėjo kieman. Norėjo pasakyti, kad tokiu
oru ant akmens sėdėti nevalia, bet tik tyliai klausėsi tėvo kalbos:

                             -
… o tada mano tėvas man sakydavo, kad didžiuočiausi savo vardu. Ir tu
didžiuokis. Kiekvieną lietuvišką vardą kadais didūs vyrai nešiojo. Dabar tokių
mažai… Pasižvalgai po dabartinę Lietuvą ir taip graudu paisdaro širdy, taip
graudu… Vienas vagia, kitas žudo, trečias išvis bėga į užsienius… Kad ir
kur bebūtum, mieste ar kaime, Lietuvoj ar užsieniuos, prisimink savo žemę, savo
tėvynę ir žinok, kad niekas kitas nebus toks artimas, kaip savas kraštas, savo
šaknys. Matai šitą akmenį? – paklausė Antanas, paplekšnodamas per grublėtą
paviršių. – Paliesk jį. Be pirštinės paliesk.

                             Asta
pirmąkart matė  tokį susikaupusį ir
atidžiai besiklausantį savo vaiką. Jis nusimovė pirštinę ir padėjo delniuką
greta senelio delno ant akmens.

                             -
Ar jauti? – paklausė Antanas. – Ar jauti, koks jis šiltas ir mielas širdžiai?
Kadais jis gulėjo mano vaikystės kieme, mano tėvas, tavo prosenelis, ant jo
sėdėdavo po dienos darbų, aš ant jo sėdėdavau savo tėviškėj, sėdžiu ir dabar
ant jo. Mano tėvo tėvas sėdėdavo… Ir tu sėdi. Kai krausčiausi į šitą sodybą,
tik jį vieną tepasiėmiau. Šaipėsi tada broliai iš manęs, visas kaimas pečiais
traukė, sako, kam tu, Antanai, tą akmenį tempiesi, kaip koks Jėzus savo kryžių.
O aš vis tiek pasisamdžiau mašiną ir atsivežiau jį čionai. Tik tavo močiutė,
amžiną jai atilsį ir Dievo malonę, mano Aliutė, tylėjo ir vakarais, būdavo,
sako, gerai, Antanai, kad pasiėmei, reikia savo šaknis mylėti, reikia kažką
savo turėt, sako, vaikams paliksi, galės sėdėt ir mus, senuosius, prisimins, ir
savo vaikams paliks, o anie dar kitoms kartoms…

                             Nutilo
Antanas, susimąstė. Vaikas taip pat tylėjo. Mažai jis suprato, ką kalba
senelis, tačiau klausėsi atidžiai ir dėjosi viską savo mažon širdelėn.  Ir tas akmuo, ant kurio sėdėdamas nesiekė
kojomis žemės, atrodė toks mielas ir šiltas, nors žiema dar nebuvo pasitraukus,
nors nosis dar kuteno lengvas šaltukas.

                             -
Kada nors, kai aš numirsiu, o tu užaugsi, paliksiu šitą sodybą tau, nori?

                             -
Visą visą namą ir tvartus, ir Džimą, ir sūpynes, ir šitą akmenį? – išpūtė akis vaikas.

                             -
Viską viską. Viskas bus tavo. O tu paskui paliksi savo vaikams, o šie – savo.
Ir taip eis akmuo iš kartos į kartą. Ir visi ant jo sėdės ir jaus buvusias
kartas ir buvusias istorijas. Eis, kaip mūsų pavardė.  Istorijoj pažymėta. Na ir kas, kad anas
Antanas nebuvo mūsų giminė. Nors gal ir buvo, kas čia žino… – susimąstė vyras.
– Nenušovė jis tavo proprosenelio. Nenušovė. Žinok tai. Mano motina šiaip pyko,
nepatiko jai, kad tėvas istoriją labiau nei ją mylėjo.  Policija nušovė, ne prezidentas…

                             Vaikas
ėmė bruzdėti, jo žvilgsnis nuslydo nubalusia žole per kiemą, juodomis tvarto
sienomis, susidūrė su šuns žvilgsniu. Anūkas jau norėjo bėgti pas šunį, tačiau
senelis toliau kalbėjo ir vaikui taip gera, ramu buvo klausytis jo tono, tokio
svajingo, tokio šilto, nors ir menkai tesuprato, ką šis kalba.

                             -
Aną savaitę atnešė kveitimą balsuot. Sako, rinksim, Antanai, prezidentą. Nei rinksiu
aš, nei ką. Nebebus tokių vyrų, kaip Smetona, nebebus…

                             -
Seneli, aš eisiu… – sumurmėjo vaikas ir nušoko nuo akmens. – Bet akmenį tai
pasiimsiu, kai užaugsiu. Būsiu toks stiprus, kad pasiimsiu, - tarė ir nubėgo.

                             Antanas
veikiau pajuto nei pamatė, kaip šalia prisėdo dukra.

                             -
Nereikia vaikui tokių dalykų pasakot, - pasakė ji tyliai. – Nesupranta juk.

                             -
Man pasakodavo. Gal ir nesuprasdavau. Užtad dabar suprantu, kaip tai svarbu
buvo.  Supras ir jis kada… Ateis čia,
atsisės ant akmens ir pajus, ne prisimins, o pajus, kad tas akmuo kažką jam
reiškia, kad turi jį pasiimti, turi ant jo sėdėt, nes šitaip bendraujama su išėjusiais,
nes šitaip paliekamas pėdsakas, paliekama žinia kitoms kartoms.

                             Sėdėjo
taip kurį laiką abu ir tylėjo. Tada Asta pakilo, nuėjo į namą, susirinko
atsivežtus daiktus, apsivilko savo striukę, apsiavė ilgaaulius batus. Kieme pasišaukė
vaiką. Tėvas palydėjo juos iki plento. Kalbėjo apie kylančias kainas, artėjančius
rinkimus.

                             -
Tai eisi balsuot? – paklausė Asta, kai jie sustojo prie plento.

                             -
Neisiu. O tu?

                             -
Ir aš ne. Išvažiuojam prieš pat…

                             -
Tai užsuksit dar?

                             -
Nežinau. Žiūrėsim. Jei ne, tai sėkmės tau, paskambinisu iš ten. Jei ką, brolis
vis vien atvažiuos, perduos, kaip mes ten gyvenam…

                             Dukra
apkabino tėvą, paskutinįkart įkvėpė to tikrojo kaimo vyro kvapo ir, paėmusi
vaiką už rankos, nužingsniavo į auobusų stotelę. Berniukas dar atsisuko ir
pamojavo seneliui.

                             Kai
autobusas nuburzgė tolyn, Antanas susikišo rankas į kišenes, čia užčiuopė
keletą vinių. Lėtai žingsniavo siauru keliuku link savo sodybos. Ši atrodė kaip
atskira valstybė – vidur laukų augantys seni medžiai, kur ne kur besimatantys
pastatų stogai ar sienos. Ir šios valstybės prezidentas dabar ramiai žingsniavo
namo, nes žinojo, kad bus kam palikti savo gyvenimą, kad vaikas po daugelio
metų eis šiuo keliuku tokią pat ankstyvo pavasario pavakarę, ir galbūt mąstys,
koks gražus ir ramus yra gyvenimas, kai yra kur sugrįžti.

Rodyk draugams

Politikams televizoriaus ekrane plyšaujant apie ekonominę
krizę, Antanas lėtai kramtė tąsius lašinius. Išklausęs orų prognozės, vyras
išjungė televizorių ir, užsimetęs storą striukę, išėjo kieman. Vos užvėręs namo
duris, stabtelėjo ir apsižvalgė. Tušti ūkiniai pastatai šįvakar atrodė labai nejaukiai.
 Lauke buvo taip tylu, kad vyras net
nusipurtė:

                             -
Bene kokią nelaimę atneš ta tyla. Bent šuo sulotų, - sumurmėjo ir pasuko prie
tvarto. Ten stovėjo šuns būda.  Vyras priėjo
prie pat jos, tačiau gyvūno nepamatė. Paspyrė koja skardinį indą.  Kai šuo vis vien nepasirodė, Antanas spyrė į
būdą ir pusbalsiu nusikeikė. Akimirką luktelėjęs pasilenkė ir pažvelgė vidun.

                             -
Kad jį kur velniai nuneštų, nėra, - nusistebėjo.  Tada staigiai pakilo. - Pamatytų žmonės, kad
po būdas landžioju, tai gėda būtų.

                             Apčiuopęs
grandinę, prisitraukė jos galą ir apžiūrėjo.

                             -
Taip, seniai reikėjo keist… – sumurmėjo. – O dabar pabėgo rupūžė.

                             Apsukęs
ratą aplink tuščią tvartą, grįžo prie namo. Padaužė batus priemenėje, nors jie
ir nebuvo purvini. Užkabinęs duris dideliu kabliu, nusimetė striukę, pakabino
ant vinies ir įėjo į virtuvę. Čia krosnyje spragsėjo ugnis, kriauklėje stovėjo
nešvarus puodas. Atsisėdęs prie stalo iš kišenės išsitraukė mažą atlenkiamą
peiliuką ir juo ėmė krapštyti panages. Tačiau šįvakar jautėsi kažkaip keistai,
nejaukiai. Netrukus padėjo peiliuką ant stalo, atbula ranka pastūmė nešvarią
lėkštę.

                             -
Reikėtų išsiplaut… – pagalvojo. – Rytoj vaikas atvažiuoja, pagalvos, kad
senis nei lėkščių nebegali išsiplaut.

                             Pakilo
nuo kedės, paėmė lėkštę, tačiau padėjo ją atgal.

                             -Velniai
nematė, - pratarė.

                             Įmetęs
keletą pliauskų į krosnį, tvirtai uždarė jos duris ir nuėjo miegoti. Sunkiai jam
sekėsi užmigti, ilgai vartėsi, dūsavo, keletą kartų pakilo iš lovos, nuėjo prie
krosnies, žiūrėjo į ugnį ir vėl grįžo lovon.

                             Ryte
į duris pasibeldė netikėtas svečias. Antanui visi svečiai buvo netikėti, nes
retai kas užsukdavo į atokiai nuo kaimo stovinčią sodybą. Atvėręs laukujas
duris, pamatė moterį iš kaimo.

                             -
Gerą dieną, Antanai, - tarė ji.

                             -
Gerą gerą, - atsakė vyras, klausiamai žvelgdamas į viešnią. – Nejau pensija
taip anksti? Kas Janutei nutiko? Nejau ateido?

                             -
Ne ne, sako, dar ir vėluos šį mėnesį.  Janutė
tebedirba.  Nepatikėtume daugiau niekam
pensijų nešiot, - šyptelėjo moteris. -  Atnešiau kvietimą balsuot.

                             Antanas
pašaipiai nužvelgė moterį.

                             -
Na, žinot, prezidentą rinksim, - paaiškino ji. Vyras tylėdamas pasirašė ant
kažkokio lapo ir paėmė kvietimą.

                             -
Kas rinks, o kas ne, - sumurmėjo jis.

                             -
Atsiprašau?

                             -
Ne ne, nieko. Ačiū.

                             Nulydėjęs
moterį akimis, pažvelgė į gautąjį lapelį.

                             -
Antanas Smetona, - pusbalsiu perskaitė savo pavardę. – Antanas Smetona
kviečiamas rinkti prezidentą, - nusišypsojo, įeidamas į virtuvę.

                             Visą
gyvenimą vyras dvejojo, didžiuotis savo pavarde ar jos nemėgti. Jo tėvas,
Aloyzas Smetona, buvo didelis patriotas. Žiemos vakarais pasisodinęs jauną sūnų
virtuvėję, o vasarą – ant didelio akmens kieme, jis kalbėdavo:

                             -
Didžiuokis, sūnau, savo vardu ir pavarde. Ne veltui daviau tau tokį vardą, nors
tavo motina ir priešinosi. Antanas Smetona buvo didis prezidentas. Ir jei ne
tie ruspalaikiai, Lietuva dabar ohohoho kokia stipri būtų. Ir valdytų ją ne
visokie lepūs buržujai, o tikri vyrai. Didžiuokis, sūnau.Tavo bendravardis
turėjo nuostabią viziją, tvirta jo ranka buvo. Kaip pasakydavo, taip ir būdavo.
Savo žmonių neskriausdavo, o jei ir išleisdavo kokį griežtesnį įstatymą, tai
tik dėl žmonių gerovės.  Ir krizę įveikė,
ir suvalkiečius ūkininkus nuramino. Didis vyras buvo. Didis… – svajingai
nutęsdavo tėvas ir imdavo pasakoti apie visus kitus didžius Lietuvos vyrus.

                             Antanui
patikdavo klausytis tėvo. Jis taip jausmingai, taip gražiai kalbėdavo apie
Lietuvos istoriją, kad sūnus gaudydavo kiekvieną jo žodį ir mylėjo savo tėvynę
nuo mažumės. Motina, išgirsdavusi tėvo kalbas, tik piktai prunkštelėdavo, kartais
ką nors sumurmėdavo, tačiau nedrįsdavo kištis į vyro pasakojimą.

                             Vieną
rudens vakarą, po bulviakasio, iš laukų paskutinioji grįžtanti motina sustojo
prie akmens, ant kurio sėdėjo tėvas ir sūnus, ir ilgai klausėsi svajingo vyro
tono. Jo žodžiai, kaip rodėsi Antanui, sklandė ore ir lėtai kilo į temstantį
dangų, kur, nutupę ant išskrendančių paukščių plunksnų, pasklisdavo po pasaulį.
Tėvui nutilus, motina prunkštelėjo ir pratarė:

                             -
Nesąmones kalbi, Aloyzai.

                             Vyras
nekreipė dėmesio į žmonos žodžius ir lėtai kramtė smilgos galą.

                             -
Nesąmones vaikui pasakoji, Aloyzai, - pakartojo ji. – Nesąmones.

                             Vyras
staiga pašoko nuo akmens, perliejo moterį piktu žvilgsniu, išspjovė smilgą ir
dideliais žingsniais nuėjo į namą.

                             Antanas
žiūrėjo į motiną ir pirmąkart jos akyse matė tokią piktdžiugą. Moters pečiai
krūptelėjo, kai Aloyzas užtrenkė namo duris . Tada ji lėtai prisėdo prie sūnaus
ir vėl pakartojo:

                             -
Nesąmones tas Aloyzas kalba.

                             -
Kodėl, mama? – paklausė vaikinas.

                             Moteris
atsiduso, susidėjo rankas ant kelių ir prabilo:

                             -
Matai, nušovė tas prezidentas mano tėvą.

                             -
Kaip – nušovė?

                             -
Buvo suvalkiečių ūkininkų streikas. Mano tėvas važiavo ten. Sakė, negali
žiūrėti, kaip naujoji valdžia žmones  ubagais
paleisti nori. O ten susirėmimas su policija ir nušovė tėvą. Kūną parvežė
kaimynas. Pamenu, atėjo Petras į virtuvę, sako, sėskis, Aldona, turiu blogų
žinių. Motina atsisėdo ant pečiuko, klausia, tai negi suėmė? Papurtė tada galvą
Petras, sugniaužė kepurę saujoj, pagniaužė taip, pagniaužė, pažiūrėjo į motiną
ir atsirėmė į durų staktą. Tu sėsk, sako motina. Nesėsiu, Petras akis nuleidęs tarė,
šaudė jie ten, sako, šaudė į žmones. Motina nubalo, stipriai suspaudė po ranka
pasitaikiusio puodo kraštą ir karštom akim pažvelgė į kaimyną. Vežime, sako
Petras, vežime guli. Parvežėm, sako, nepalikom…

                             Anatanas
sėdėjo ant akmens ir toks kietas tas akmuo pasirodė. Vaikinas pasimuistė, bet į
motiną pažvelgti nedrįso. Taip abu patylėjo valandėlę ir moteris pakilo.

                             -
Nei didis tas prezidentas buvo, nei ką. Toks pat kaip visi, - tarė ji ir pakėlė
pintinę su mažomis, pažaliavusomis bulvytėmis. – Klausyk tu to to tėvo… – dar
pridūrė ir sunkiai nužingsniavo tolyn.

                             Antanas
priėjo prie krosnies, ugnis pernakt buvo užgesus. Pradarė dureles, įmetė vidun
suglamžytą kvietimą. Uždaręs krosnį, išėjo į kiemą. Miškas buvo šalimais, tad
darbuotis galės jau šiandien. Po pietų iš miesto turėjo atvykti sūnus. Sakė,
atsiveš grandininį pjūklą ir greitai tas malkas supjaustys, nereikės Antanui
ilgai vargti. Tačiau dar neįdienojus vyras su kirviu rankose jau keliavo į
krūmyną pamiškėje.

                             Krūptelėjo,
kai po kelių valandų mosavimo kirvuku, išgirdo balsą. Sūnus žingsniavo pieva
link miško ir šaukė tėvą vardu. Antanas išlindo iš krūmų, pasisveikino su
seniai matytu sūnumu.

                             -
Daug nekalbėję, kibkim į darbą. Saulei nusileidus pakalbėsim, - tarė vyras.

                             Netrukus
miško tylą nutraukė grandininio pjūklo burzgimas.

                             Sutemus
abu vyrai pasuko į kiemą. Stabtelėjo prie akmens, nejučia abiejų žvilgsniai
sustojo ties pliku plotu, kur kadais stovėjo vasarinė virtuvė.

                             -
Tavo, amžiną jai atilsį ir didžiausią Dievo malonę, motina sirgdama vis
sakydavo: „Parsivesi, Antanai, kitą moteriškę į namus, kitaip šeimiminkaus.
Pamatysi, iškart išmes tuos senus rakandus iš vasarinės. Gal ir gerai… Pati
nesiryžtu, taip viskas brangu atrodo, taip gražu, taip širdį glosto…“.  Ėmė ir sudegė vasarinė, o kitos šeiminkės ir
neparsivedžiau. Gera tavo motina buvo. Labai gera…

                             Sūnus
tik patraukė pečiais ir pasuko link namo. Antanas dar stabtelėjo prie akmens,
atsisėdo ir žiūrėjo, kaip nušvito virtuvės langas, kaip sūnus nusivilko
striukę, nusimetė marškinius ir ėmė praustis. Vyras paglostė akmens paviršių ir
nejučia nusišypsojo, prisiminęs, kaip tempė šį akmenį kone per pusę Lietuvos.
Mirus žmonos tėvams, nutarė kraustytis į jų sodybą žemaitijoj. Antanas, iki tol
gyvenęs tėvo namuos suvalkijoj, skaudžiai išgyveno šį pokytį, tačiau žinojo,
kad niekur nesidės – tėvų namas liko vyriausiajam sūnui, jo broliui Romui. Iš
tėviškės pasiėmė tik šį akmenį, ant kurio tiek vakarų praleista, tiek istorijų
išgirsta, tiek svajota ir išgyventa.

 

Kai pamatė, jog sūnus ėmė
varstyti spintelių duris, vyras pasuko namo. Padėjo ant stalo dešros, duonos,
kiek padvejojęs atsinešė iš miegamojo butelį degtinės.

                             -
Negersiu, tėvai, - tarė sūnus. – Namo reikės važiuot.

                             -
Kaip – namo? Juk ką tik atvažiavai.

                             -
Reikia, - nutęsė sūnus. – Žmona namuos viena, sako, ir taip retai būnu, vaikai
pamirš, kaip atrodau.

                             „Ir
aš pamiršiu, ir aš…“  – pagalvojo Antanas,
bet nutylėjo.

                             Greitai
pavalgė, kalbėdami apie artėjančius rinkimus.

                             -
Nebus jau tokių prezidentų, kaip anksčiau buvo, - tarė Antanas. – Tokių kaip
Smetona.

                             Sūnus
tik šyptelėjo:

                             -
Nesvarbūs tie prezidentai, tėvai. Valdžios jokios neturi. Nėr tvarkos toj
valdžioj. Nėr ir nebus.

                             -
Eisi balsuot? – po valandėlės paklausė jis.

                             -
Neisiu, - atsakė susimąstęs tėvas.

                             Atsisveikino
prie durų.

                             -
Kai aš numirsiu, - pradėjo tėvas. – Ar kas gyvens šitoj sodyboj?

                             Sūnus,
išgirdęs tokį klausimą net susigūžė. Šiek tiek patylėjo ir lėtai atsakė:

                             -
Nežinau, tėvai… Mes, matai, mieste butą nuspirkom. Pasiėmėm paskolą, sakom,
vaikam geriau mieste augt. Ir mokykla čia pat, ir mums darbas.

                             -
Sakai, vaikam geriau mieste… – nutęsė Antanas. Sūnus paspaudė tėvui ranką ir
nužirgliojo prie automobilio.

                             -
Bent akmenį, - mostelėjo ranka į tamsų kiemą vyras. – Bent akmenį pasiimk.

                             Tačiau
sūnus jau buvo užvedęs automobilį. Ryškios šviesos perskrodė tamsą ir Antanas
pamatė keliuku pareinantį šunį. Automobilis burgzdamas išsuko iš kiemo ir
nurūko laukų keliuku link plento.

                             Šuo
nedrąsiai priėjo prie vyro, lyžtelėjo jo ranką.

                             -
Tai parsibeldei, nelabasis, - balsu tarė Antanas ir kepštelėjo šuns snukį. –
Parsibeldei…

                             Vyras
nužingsniavo link tvarto, tik priėjęs būdą pastebėjo, kad šuo neseka iš paskos.
Šis gulėjo prie namo durų, apšviečiamas pro virtuvės langą sklindančios
šviesos.

                             -
Velniai tavęs nematė, - nusispjovė Antanas ir grįžo prie namo. – Eikš, - tarė
praverdamas duris.

                             Vizgindamas
uodegą, šuo įsmuko į virtuvę.

Rodyk draugams

Santa neatsimindavo, ką su ja veikdavo vaikinai ir ką su jais darydavo ji. Vos įsėdusi į automobilį, ji perskaičiuodavo pinigus, įsidėdavo juos į mažą nertą maišelį, šį įkišdavo į politileninį, o pastarąjį įdėdavo į metalinę dėžutę. Šį turtą paslėpdavo giliausiame rankinės skyrelyje. Tada smegenys tarsi atsijungdavo ir atmintin neįrašydavo veiksmų, balsų, pojūčių. Kartais iki namų ją atsekdavo tik kvapai. Ištisas kvapų šleifas vilkdavosi paskui ją iki pat lovos, o merginai užmigus, išsisklaidydavo po kambarį.
- Čia keistas kvapas, - murmėdavo rytais motina, įėjusi į kambarį ieškoti mažosios savo dukters.
Santa gyveno eiliniame mažame Lietuvos mieste. Dažname tokiame mieste galėjai rasti Ateities gatvę. Tačiau ši Ateities gatvė buvo ypatinga tuo, kad į dvi beveik lygias atkarpas ją dalino kita, Kirtimų, gatvė. Sankryžoje su Kirtimų gatve pasibaigdavo Ateities gatvės kaip miesto dalis ir prasidėdavo toji, į kurią vakarais, o ir dienomis, paprasti miestiečiai vengia užsukti. Maži seni suklypę nameliai stovėjo vienas šalia kito taip glaudžiai, kad atsidaręs langą galėjai drąsiai susikalbėti su kaimynu, o gaisro atveju visi aliai vieno liepsnotų vieninga liepsna. Vidury šios Ateities gatvės dalies stovėjo parduotuvė, vietinių vadinama krautuve arba baru. Greta parduotuvės, lauke, buvo pastatytas stalas ir keletas suolų. Šią vietą labai mėgo vietiniai gyventojai ir rinkdavosi čia bet kuriuo paros metu švęsti kurio nors draugo, pažįstamo ar nepažįstamo gimtadienio ar tiesiog „aplaistyti“ dar vienos išgyventos dienos. Tuo tarpu Ateities gatvės vaikai žaisdavo tiesiog gatvėje (automobiliai čia buvo reti svečiai, mat nei vienas gatvės gyventojas neišgalėjo automobilio nusipirkti, o ką jau kalbėti apie išlaikymą), todėl mažieji nevaržomai ridendavo akmenėlius ar dalindavosi sulūžusiais žaislais. Iš pažiūros gyvenimas Ateities gatvėje tekėjo įprasta, monotoniška vaga be jokių svarbesnių įvykių.
Santa gyveno su motina, jaunesniais broliu ir seserimi bei patėviu pačiame Ateities gatvės gale. Jų namelis niekuo neišsiskyrė iš kitų: senos, supuvusios medinės sienos, vos teatlaikančios prakiurusį stogą, maži, kai kur kartono lapais ir laikraščiais uždengti langai, neužsidarančios durys. Jas išeidami iš namų šeimininkai priremdavo greta durų stovinčiu suoleliu, kad užėjęs kaimynas, draugas ar šiaip nepažįstamas suprastų, jog nieko nėra namuose. Jų kieme bujojo aukšti žolynai, augo viena sulinkusi obelis ir stovėjo ūkinis pastatas kiauromis sienomis ir paklypusio laukiniu tualetu greta. Pro aukštas dilgėles aplink ūkinį pastatą buvo pramintas takelis tualeto link. Dar ten stovėjo būda. Joje gyveno šuo, kuris neturėjo vardo ir buvo vadinamas visaip: motina jį vadino tiesiog Šunimi, patėvis – Dvasna, Santa – Brisiumi, jos jaunėlė sesuo Barbara – Mažyliu, o penkerių metų jų broliukas Reigardas šunelį šaukdavo tiesiog Auau.
Santa buvo penkiolikos metų mergina. Mergaite jos jau nebegalėjai pavadinti, nes buvo gražiai išaugusi, o ir rengėsi bei dažėsi kaip tikra gatvės mergina. Mokyklą lankė tik teoriškai. Keletą kartą mokytojai rinkosi į pasitarimą ir sprendė jos likimą – palikti mokykloje tikintis, jog pradės lankyti ir mokytis, ar išmesti. Ir tik socialinės pedagogės, kuri dar naiviai tikėjo Santos ateitimi, dėka mergina nebūdavo išmetama. Pačiai merginai tai nerūpėjo. Nesitikėjo išbrisianti iš tokio gyvenimo mokslo dėka, todėl prasimanė kaip tik sugebėjo. 
Naktimis, kai nakvodavo namuose, gulėdavo savo kambaryje ir spoksodavo į aprūkusias lubas. Toje pačiose sofoje, pavirtusioje į dvigulę lovą ir turbūt niekada nebeatvirsiančia sofa, miegojo ir jos sesuo. Tokiomis naktimis mergina leisdavo sau pasvajoti apie kitokį gyvenimą ir kitokią savo ateitį: naujus rūbus, kasdienį skanų maistą, kiną, diskotekas, elementarų apsipirkimą prekybos centre, kai nereikia skaičiuoti kiekvieno cento. Svajojo ir apie vyrą – ne tokį, su kokiais susitikinėjo dabar, bet elegantišką, mandagų, su sportiniu automobiliu, turintį Brado Pito ir Leonardo di Kaprio bruožų. Paryčiais save sudrausdavo, apsiversdavo ant kito šono, lovos girgždesys nuaidėdavo tyliuose namuose, ir užmigdavo sunkiu mergaitišku miegu.
Nemigos naktimis, kai jausdavosi visiškai išsunkta ir tik maža, bereikšme dalele begaliniame žmonių sraute, ji neverkdavo. Paskutinįkart verkė prieš trejus metus, kai ją, dvylikmetę tylią mergaitę, prievartavo girtas patėvis. Po tos nakties ašaros dingo. Kartais jai atrodydavo, kad tereikėtų pravirkti ir pasijustų kitaip – gal geriau, gal blogiau, tačiau kitaip. Jai reikėjo šio kitoniškumo, drastiškų pokyčių ne išoriniame pasaulyje, o joje pačioje – toje tuštumoje, kurios nėjo užpildyti nei darbu, nei uždirbtais pinigais, nei sesers juoku, gavus skanėstą, nei ramybės akimirkomis, kai namuose būdavo viena. Santai atrodė, kad visa ši dykuma staiga nuščiūtų, sužaliuotų ir ji galėtų bent akimirką nusišypsoti ir pasakyti sau pačiai – aš esu laiminga. 
Prieš keletą dienų mėgino žudytis. Išėjo iš namų su aiškia mintimi – mirti. Perbrido kiemo pievą, žvilgtelėjo į paliegusį šunį būdoje ir įsmuko pro praviras ūkinio pastato duris. Čia tvyrojo prietema, mėnulio ir gatvės žibintų šviesoje apipuvę balkiai, tušti išlūžę gyvulių gardai ir krūvon sumesti pagaliai – malkos atrodė pamėkliškai. Santa atsisėdo ant grindų, atrėmė nugarą į sieną ir kurį laiką taip sėdėjo, stebėdama, kaip lengvas vėjelis krutina pro durų plyšį vidun besiveržiančias žoles. Ir ko šios taip veržėsi į pūvančią erdvę, mergina nesuprato.
Suspaudusi delne laikė mažą skutimosi peiliuką. Išvyniojo jį ir pažvelgė į ašmenis, kurie iš pirmo žvilgsnio nepasirodė pakankamai aštrūs. Atsiraitojo rankovę ir drebančia ranka pridėjo ašmenis prie švelnios odos. Taip sėdėjo gerą dešimtį minučių, bet pjauti nesiryžo. Ėmė savęs gailėtis, kad nėra pakankamai stipri. Išsigando, kad gali nepavykti. Išsigando, kad pradėjusi gali išsigąsti. Nutarė pasitreniruoti. Greitomis nusimovė kelnes, numetė jas šalin. Nestipriai rėžtelėjo per šlaunį. Pasilenkė arčiau kojos ir pamatė baltoje odoje ryškėjantį siaurą raudoną rėželį. Antrąkart rėžė smarkiau ir net krūptelėjo, pajutusi naują, dar nepažintą jausmą. Žiūrėdama, kaip pamažu kraujas sunkiasi iš atsivėrusios odos, burnoje pajuto saldų uždrausto vaisiaus skonį. Užmerkė akis ir rėžė darkart. Jai atrėmus apsvaigusią galvą į sieną, lauke ėmė kaukti Brisius.
Tuo tarpu Santos jaunėlė sesuo Barbara raitėsi lovoje iš skausmo. Pilvą diegė taip, kad mergaitė inkšte, tačiau nedrįso eiti pas mamą. Patėvis apšaukdavo kaskart, kai naktimis susapnavusi košmarą ji imdavo verkti ir šauktis motinos. Ir dabar vartėsi prakaito prisigėsiuose pataluose viena pati. Po keleto valandų pro langą įlipo Santa. Ji buvo keistai apdujusi, apatiškai šypsojosi ir ne iškart suvokė, ką jai sako jaunėlė. Vyresnėlė liepė jai miegoti, o pati atsisėdo ant palangės ir ėmė tyliai niūniuoti. Jos ramybę nutraukė tylus telefono vibravimas. Mergina susiraukė, tačiau atsiliepė. Po dešimties minučių išlipo pro tą patį langą, palikusi jaunėlę su savuoju skausmu vieną.
- Ko tokia laiminga? – paklausė prie vairo sėdintis vaikinas, kai visą kelią iki buto Santa žvelgė pro langą svajingai šypsodamasi. 
Mergina neatsakė. Galbūt net neišgirdo. Automobilyje bumsėjo muzika, gale sėdintys vaikinai garsiai kvatojosi.
- Ko tokia laiminga, mažule? – paklausė jis, uždėdamas ranką jai ant šlaunies ir stipriai spustelėdamas.
- A? – atsisuko Santa.
- Ai… Svarbu, kad paklusni… – nutęsė ant užpakalinės sėdynės sėdintis šviesiaplaukis. Jo žodžius palydėjo griausmingas kitų juokas.
Naktis pralėkė greitai. Jie nepastebėjo rėžių ant kojos – ne kojos jiems rūpėjo. Ji išjungė sąmonę ir puikiai atliko savo darbą. Vaikinai neapsiėjo be keleto antausių, bet Santai tas nerūpėjo. Paryčiais, visiems kietai įmigus, ji išsmuko iš buto. Naktinis miestas jau miegojo, o dieninis dar tik aušo. Gatvės buvo tuščios, pravažiuodavo vienas kitas automobilis. Santa jautėsi pavargusi, purvina išorėje ir nešvari viduje. Lėtai dėliojo kojas šaligatvio plytelėmis, skaičiuodama pakelės medžius.
Įsukusi į Ateities gatvę nusiavė batus ir basomis pasileido link savo kiemo. Pastebėjo, jog jame stovi greitosios automobilis. Pasiekusi namo kampą sustojo. Matė, kaip greitosios vairuotojas atidarė užpakalines duris ir grįžo atgal į namą. Santa lėtai prisiartino prie automobilio. Šis buvo tuščias. Įšoko į jį, griebė po ranka pasitaikiusią vaistinėlę ir švystelėjo ją į žolę pačiu laiku – iš namo išėjo tas pats vairuotojas, nešdamas vieną neštuvų kraštą. Neštuvuose gulėjo susirietusi mažylė. Iš paskos slinko motina. Patėvis padėjo vairuotojui įkelti neštuvus į automobilį, tada nusispjovė ir pastebėjo lauke stovinčią Santą.
- Kur basteisi? – paklausė jis.
- Kas Barbarai? – klausimu atsakė mergina.
- Jei būtum neskėščiojus kojų visą naktį, žinotum, - iškošė vyras. – Viena duodasi per naktis, o kita unkščia. Santa ir Barbara – tikra muilo opera! – sušuko jis ir dingo tarpduryje.
Tuo metu suburzgė užvedamas variklis ir greitoji išsuko iš kiemo.
 - Kas jai? – paklausė mergina, prieidama prie susigūžusios moters.
- Ne-nežinau… Ji verkė. Rimas nuėjo pažiūrėt, liepė tylėt… Ji verkė… Aš gyniau… Netyčia nukrito jos apklotas ir… ir… ir… ji buvo prisišlapinus…
Minutėlę tvyravo tyla, tik Brisius tyliai unkštė būdoje.
-… krauju – tyliai baigė moteris.
Santa sumišusi pažvelgė į motiną:
- Kodėl… kodėl nevažiavau su ja?
- Vida! – pasigirdo patėvio balsas iš namo.
Moteris susigūžė ir grįžo vidun.
Santa tik dabar pastebėjo, jog kieme sėdi ir penkiametis Reigardas. Berniukas krapštė nosį ir savo kalba pasakojo nakties įspūdžius jo nesiklausančiai merginai.
- Santa Barbara! – šūkavo vyras. – Užstumk duris, kad ta pasileidėlė neterštų mano namų. Per ją viskas… Santa Barbara! Tikra muilo opera!
Ateities gatvės vaikai buvo be ateities.

2009 vasaris

Rodyk draugams